Daugvardas Noreikis
RAŠMA
2020
Arklėnai
ISBN 978-609-08-0608-1
Mokausi gyventi evoliucijos principu – mokytis iš klaidų. Kai pažinimą žmogus pradeda nuo paties nepatikrintų aksiomų, nėra garantijos, kad jis ras tiesą. Aksiomos – moksle ar gyvenime – tai nepajudinamos (neabejojamos) tiesos, kuriomis aklai pasitikima, jomis grindžiami tolimesni stebėjimai ir atradimai. Tai, ko mus mokina gyvenimas, tėvai ir mokykla, nebūtinai yra racionalu ar teisinga. Paprasčiausiai taip susiklostė, kad dabar tokiais stereotipais vadovaujamasi. Galbūt buvo laikas, kai mūsų seneliai ar proseneliai tam, kad išliktų, privalėjo taip elgtis ir gyventi. O dabar gal jau galima kažką keisti. Suprasti ir keisti. Nežinau, kas yra tiesa, nežinau, kur ji yra. Apskritai, nesuprantu, kas yra gyvenimas. Tai man padeda gauti daugiau informacijos. Kai rasis žinojimas, greičiausiai, tapsiu knyga, o tame pačiame jos puslapyje bus tie patys žodžiai. Bet kažkur pasąmonės gelmėje, omenyje, jaučiu, kad gyvenimas ir yra nežinojimas. Nežinojimas – tai žinojimo troškimas. Raštai patogūs tuo, kad jie žino, ir pačiam nereikia kvaršinti sau galvos, gali ramiai teisingai gyventi. Tik ar tikrai teisingai?
Mano kukliu įsitikinimu, tie, kurie įtikina aplinkinius kokia nors nejudama tiesa ar pririša prie nejudamos tiesos šaltinio, yra nusikaltėliai, iš žmogaus padarantys žinančią, kietą substanciją – be perspektyvos. Kasdien praplėsti akiratį galima tiesiogiai stebint gyvenimą, santykius, gamtą – atsiveria tai, kas buvo nežinoma. Ir nebūtina to derinti su raštais ar išminčiais.
2008
The Oksford Dictionary žodžio „pagonis” kilmę apibrėžia taip: from Latin paganus – villager. Villager, išvertus iš anglų kalbos, reiškia kaimo gyventojas, kaimietis (provincialas). Vadinasi, pradinis šio žodžio vartojimas apibūdindavo tuos, kurie nėra miesto, centro gyventojai, o yra kažko pakraštys. Vėliau žodis pagonis persikėlė į kitą, tikybinę – religinę, erdvę ir ėmė reikšti netikėlius, neapsišvietusius, „nemadingus” žmones, kurie nesivadovauja tuo, kuo priimta vadovautis sostinėje, mieste ar nėra kažkokios grupės, skleidžiančios madingą tikybinę – religinę srovę šalininkais.
Tokių reiškinių yra daug – Anglijos Karališkajame dvare savo laiku buvo priimta kalbėti prancūzų kalba, nes manyta, kad anglų kalba skirta tik valstiečiams – todėl dabartinėje anglų kalboje tikrų angliškų žodžių yra tik apie 20%, kiti per prancūzų kalbą atėję iš svetur (vien lotyniški žodžiai dabartinėje anglų kalboje sudaro apie 50% visų žodžių). Carinės Rusijos aukštuomenė bendraudavo irgi tik prancūziškai, kai tuo tarpu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje didikai kalbėdavo lenkiškai. Tik Lietuvoje ši „mada” padėjo kaimiečių lietuvių kalbai išlikti mažai pakitusiai, o Anglijoje tikroji, senoji anglų kalba beveik išnyko ir dabar, kada kai kurie kalbininkai ar šiaip šviesuoliai siūlo lygiuotis į anglų kalbą, nebijant svetimybių, būtų labai pravartu pasidomėti, kokį poveikį yra padaręs toks požiūris anglų kalbai ir tik po to imti jį taikyti ir lietuvių kalbai.
Dabartiniu laiku, toks skirstymas į geresnius ir kraštinius (madų diktatorius ir „pagonis”) irgi yra pastebimas – gera yra tai, kas ateina iš svetur, o tai, kas yra lietuviška – nevertinga ir nesektina.
Kiekvieną kartą, kai pasijaučiam mažesni už didįjį pasaulį, kai suprantame, kad esame nevisaverčiai su savo savastimi ir esame ne tokie kieti, gražūs, verti meilės ir pagarbos kaip kažkas kitas – ar kalbėtume apie atskirą žmogų ar apie tautą – prisipažįstame, kad esame pakraštys, kaimiečiai, „pagonys”, tuomet imame taisyti šią padėtį apsivilkdami Nike, o ne Audimą, imame žegnotis, užuot pasisodinę ąžuolų giraitę, kur nueitume pasisemti išminties ir pabendrauti su protėvių bei gamtos dvasiomis – važiuojame mokytis į užsienį ir valgome iš užsienio atėjusius, nors ir nesveikus, bet „nepagoniškus” McDonald‘s, Coca Cola, Mars maisto gaminius.
Tuo noriu pasakyti, kad tapę krikščionimis, tapome, kažkieno provincija – tapome tikrais provincialais kaimiečiais. Garbindami svetimą, o ne siekdami suprasti, įsigilinti į savo, tampame pakraščio gyventojais. Nors skamba keistai, bet tapę krikščionimis, tapome pagonimis – iki tol buvome patys sau visa ko atskaitos tašku.
Orus žmogus žino, kad gimstant gamta jam davė viską, savyje gali rasti atsakymus į visus klausimus – su tokiu požiūriu šis žmogus tampa pasaulio viduriu, o visa kita tampa pakraščiu.
Lietuvos šviesuomenė, sugrįžusi iš vienos „pagonybės” į savastį – atsisakiusi XIX amžiuje lenkų kalbos, turėtų priimti naujus iššūkius ir XXI amžiuje – laikas atsisakyti krikščioniškosios „pagonybės” ir pasaulėžiūroje.
Mielieji, kiekvienas laikmetis reikalauja žengti nepatogų, bet būtiną žingsnį tautos išgyvenimui. Daugumai šviesuomenės tai sunku pripažinti, bet kažkur gilumoje žinome, kad krikščionybė Lietuvoje, tai tas pats, kaip ta lenkų kalba, kuria mūsų bajorai kelis šimtus metų kalbėjo ir todėl jautėsi vertesni už paprastą Lietuvos valstietį. Lenkų kalbos atsisakėme. Dabar eikime toliau.
Laikas grįžti į namus. Lietuva mūsų namai. Mūsų kalba – lietuvių kalba. Mūsų šventykla – ąžuolynas. Mes esame tie, kurie garbina gamtą, nes mes patys esame gamta.
Mes vėl galime būti GAMČIAIS.
2011-03-21 Linkalnis (Lincoln, UK)
Sveikinu visus tuos, kurie šiemet šventė, švenčia ir švęs gimtadienį!
2020
Ištrauka iš veiksmaraščio (scenarijaus) juostai (filmui)
— O ką, mama, žmogus turi daryti, kad būtų laimingu?
— Žmogus turi suprasti savo Dievišką kilmę, t.y. suprasti, kad jis yra didelės dėlionės maža dalis, ir jog kiekviena dalis šioje dėlionėje turi savo vietą. Kiekvienas žmogus gyvenime turi savo vietą, savo užduotį, savo širdies giesmę, kuri nuo gimimo jo širdelėje įrašyta, tik jis turi išmokti skaityti tai, kas jo širdelėje įrašyta. Nusiraminti, niekur neskubėti, sugalvoti klausimą ir jį savo širdžiai patikėti spręsti, panardinti į ramybės jūrą ir laukti kol iš tos jūros išnirs atsakymas.
— Tai jeigu aš noriu sužinoti, kuo aš turiu būti užaugusi arba sužinoti, kuo man šiandien užsiimti, aš turiu nusiraminti, susikaupti, sugalvoti klausimą ir į ramybės jūrą jį panardinti?
— Taip, dukrele,– šypsosi mama.
— Įdomu, reikia būtinai pabandyti, – sako mergaitė Ugnė ir, nuėjusi į kambarį, ramiai atsisėda ir užsimerkusi ima galvoti klausimą, kurį galėtų panardinti į ramybės jūrą.
— Paklausiu, kodėl kaimynas Boleslovas toks nelaimingas ir susisukęs, – nutaria mergaitė Ugnė.
Po kurio laiko mergaitė Ugnė bėga pas mamą, dirbančią sode, ir šaukia:
— Mama, mama, pavyko, pavyko! Aš paklausiau ramybės jūros, kodėl mūsų kaimynas Boleslovas toks nelaimingas ir susisukęs ir ramybės jūra man atsakė!
— Na, ir kodėl gi? – šypsodamasi klausia mama Ugnytės.
— Ogi todėl, kad kiekvienas žmogus, kaip Tu ir sakei, yra Dieviškos kilmės ir yra labai galingas. Viskas, ką mūsų kaimynas Boleslovas pagalvoja arba palinki – išsipildo. Jei pagalvoja blogai apie kitą žmogų, t.y. jį prakeikia, tam žmogui pasidaro blogiau, bet po kurio laiko ir pačiam Boleslovui atsitinka panašus dalykas, kurį jis palinkėjo tam žmogui.
— Aišku, – sako mama, – o jeigu Boleslovas palinkėtų ką nors gero, tai kitam žmogui atsitiktų tas geresnis palinkėjimas ir Boleslovui su laiku sugrįžtų šis geras darbas?
Ugnytė susimąstė:
— Taip ir bus, tikriausiai, ir Boleslovas nebebus toks nelaimingas ir susisukęs!
— Taip išeitų, kad mes, žmonės, kuriame savo gyvenimą patys, kad ne vien valdžia kalta dėl nelaimių? – paklausė Ugnytė.
— Žinoma, – atsakė mama Jovita, – prakeikdami valdžią ir linkėdami jai blogo, mes ją darome vis blogesne, o paskui šis prakeiksmas atsisuka prieš kiekvieną žmogų ir ne tik prieš tą, kuris prakeikė valdžią, bet ir prieš visus kitus Lietuvos gyventojus – juk valdžia yra bendra visiems.
— O tai ką reikia sakyti, jeigu žmogus arba valdžia elgiasi negerai?
— Reikia su meile palinkėti tokiam žmogui, kad jis susitvarkytų – palaiminti jį, kitaip tariant.
— Ir tuomet jam pasidarys geriau?
— Taip, jam pasidarys geriau, ir pačiam žmogui linkinčiam gero, o ne blogo sugrįš palaiminimas, o ne prakeiksmas.
— Gal mes, mama, galėtume palinkėti kaimynui Boleslovui ko nors gero, na, tarkime, kad jis suprastų, kodėl jis yra nelaimingas ir susisukęs ir, kad jis taptų laimingu ir atsisukusiu?
— Gerai, – sako mama ir abidvi susėdusios, mergaitė Ugnė ir mama Jovita, linki kaimynui Boleslovui, kad jis atrastų savyje gyvenimišką tiesą, – kas ant kito sako, ant savęs pasisako, ir, kas ant kito pagalvoja, ant savęs pasigalvoja.
— O ką reiškia, tas „pasigalvoja”?
— Jei pagalvoji apie kitą žmogų blogai, tai tas pats lyg apie save pagalvotum, ir sau to paties palinkėtum.
— O tai dabar, kai mes kaimynui Boleslovui palinkėjome gero, jam bus geriau ir mums bus geriau?
— Na, mums jau geriau. Mes juokiamės ir džiaugiamės, o kaimynui Boleslovui irgi turėtų būti geriau, juk jeigu kažkas gero palinkėjo, vadinasi, jį kažkas myli, o kai žmogų kas nors myli, jam visuomet geriau.
— Mama, aš Tave myliu, – sako mergaitė Ugnė, – ar Tau dabar geriau?
Mama Jovita ir mergaitė Ugnė juokiasi.
— Žinoma, kad geriau, dukrele, – sako mama glostydama Ugnytei galvą.
2010-12-20
Siūlau per gyventojų surašymą prie skirsnio RELIGIJA įrašyti savo asmens kodą, tuo parodant, kad ryšys su šaltiniu yra labai asmeniškas ir negali būti perduotas tretiesiems asmenims.
2011-03-11
Jonas Dlugošas "Lenkijos Istorija"
1264–ieji Viešpaties metai
Krokuvos kunigaikštis Boleslovas Drovusis visiškai sunaikina nelaimingą jotvingių gentį, likusius gyvus pakrikštija
[…] O jotvingių kraštas, nusidriekęs į šiaurę, ribojasi su Mazovijos, Rusios ir Lietuvos žemėmis. Jų kalba labai panaši į prūsų ir lietuvių, ir šie gali ją suprasti. Jotvingiai nepaprastai aukšti ir karingi žmonės ir taip geidžia šlovės bei išlikti [žmonių] atmintyje, kad dešimt jų kaunasi su šimtu priešų ir guodžiasi vienui viena viltimi, kad jiems žuvus ar mirus, artimieji pagerbs giesmėmis jų šaunius žygius. Tas karingumas jiems buvo labai pražūtingas, nes dauguma lengvai gali įveikti mažumą; taigi, pamažu beveik visa tauta žuvo, pralaimėjusi karo lauke, nė vienam nepasitraukus iš nelygios kovos ir nesistengus pabėgti iš pradėto mūšio. Taigi, Boleslovas Drovusis, Krokuvos ir Sandomiro kunigaikštis, ketindamas įžengti į jotvingių kraštą, kariuomenę surikiavo eilėmis, mat, iš anksto kuo rūpestingiausiai apsvarstęs visus karinės tvarkos klausimus, sušaukęs karius į susirinkimą, drąsino juos [stoti] į kovą. Po susirėmimų su priešais iš savo karių buvo patyręs, kad kovose su atkakliu priešu yra lemta laimėti arba mirti (juk jotvingiai nepakęsią to, kad jiems sveikiems esant, jų kraštas būtų nusiaubtas); prieš pat kovos pradžią Boleslovas, sušaukęs vadus, nurodė jiems sutraukti didžiausias kariuomenės pajėgas ir uždrausti kariams pasitraukti nuo kovos vėliavų bei iš savo vietų ir liepė taip išrikiuoti kariuomenę, tarsi priešai jau būtų buvę prieš akis. Toks planas jo neapvylė, nes jotvingiai, kurių vyriausias karvedys tuo metu buvo kunigaikštis Skomantas, išgirdę, kad artinasi lenkai, greitai šoko prie ginklų ir, norėdami atremti puolimą, išžygiavo prieš juos. Taigi, liepos dešimtą sargybiniai pranešė Boleslovui, kad priešai jau čia pat; tą pačią dieną vos praaušus, Boleslovui dar būnant stovykloje, pasirodė mūšiui išrikiuota jotvingių kariuomenė. Ją pamatęs, Boleslovas Drovusis taip pat išvedė savo rikiuotę ir paskelbė mūšį. Atkakliai, lyg akis išdegus, vieniems kitus puolant ir esant lygioms jėgoms, keletą valandų vyko kautynės. Kai jotvingiai buvo įveikti, jie dar iš paskutiniųjų nepaprastai atkakliai stengėsi laimėti, tačiau lenkai, kurių buvo dauguma, žvalius ir sveikus statė pailsusių arba norinčių pailsėti vieton ir nugalėjo jotvingius, jotvingių kariuomenė pagaliau pasidavė. Jų vadas Skomantas, vėl panorėjęs atnaujinti kovą, dar karščiau kovėsi, bet buvo lenkų sučiuptas ir subadytas durklais. Nei jų vado Skomanto žuvimas, nei išskaidyta ir išretėjusi rikiuotė neprivertė likusių jotvingių pasitraukti iš mūšio: visi ligi vieno buvo sutriuškinti ir išžudyti. Lenkai šios pergalės taip pat negavo be kraujo praliejimo, daug jų žuvo, daug sunkiai sužeistų kentė skausmus. Ir per vieną mūšį beveik visa jotvingių gentis, visi žmonės, buvo taip išžudyti ir išnaikinti, kad išlikusieji [gyvi], tai yra saujelė kaimiečių, sužeistieji ir pasidavusieji Boleslovo valdžion ir tie, kurie prisijungė prie lietuvių, net ir jotvingių vardo neišlaikė. Jų žemę su visais gyvuliais, kurių buvo didžiulės bandos, ir visa kitą turtą Boleslovas Drovusis su savo kariuomene užvaldė bei įsakė visiems, norintiems išvengti mirties bausmės, pasikrikštyti ir viešai išpažinti Kristaus tikėjimą. Jis išprašė popiežiaus Urbono, kad tos genties likučiams, išpažinusiems katalikų tikėjimą, paskirtų vyskupą naujai atverstųjų pastiprinimui ir išganymui. […]
2010
Kiekvienas mūsų turime svajonių. Kai kurios mus lydi nuo vaikystės, kai kurios atsiranda vėliau, kai kurios greitai išsipildo, kai kurios gal ir neišsipildo, bet vienaip ar kitais svajonės suteikia mūsų gyvenimui spalvą, prasmę, įdomumą, reikšmingumą.
Viena iš svajonių, nežinia iš kur ir kada pasibeldusių į mano Omenį – nubėgti Maratoną – 42,195 km. Kelis kartus bandžiau ruoštis jam, net vieną kartą nuvažiavau su sportiniais rūbais prie Seimo, kur turėjo būti pradžia Vilniaus Maratono, bet vis nepavykdavo kažin kas. Žiemą besiruošiant inkste akmenukas atsirado, kurį suskaldžius dėl, matyt, pažeistų šlapimtakių, pasigavau jų uždegimą ir nebegalėjau lakstyti. Tai dėl gyvenimiškų aplinkybių eilinį kartą turėjau nutraukti lakstymą – ruošimąsi Maratonui, tai, kaip tuo atveju, kai nuvykau prie Seimo ir, pajutęs skausmą šone, atsisakiau savo užmačios (vėliau pasirodė, kad tai būta išvaržos, kurios sutvarkymui teko gulti į ligoninę operacijai). Tai, kaip dabar, kai lyg niekas netrukdo ir galimybės yra, bet nubėgus 10 kilometrų, kitą dieną ima kelius mausti ir galvoji, – ar tęsti šį užsiėmimą – ruošimąsi Maratonui, ar geriau pataupyti kojeles, kurių gyvenime dar gali prireikti, juk galvoju, kad mažiausiai bent jau šimtą metų, tai tikrai gyvensiu.
Ir mintys visokios ima suktis galvoje. Viena jų, kodėl gi, žmonės bėga Maratoną ir, apskritai, kas tas Maratonas, kaip atsirado ir ką ženkliną, ir kokią reikšlinę [simbolinę] prasmę turi?
Kiek pamenu – tyčia dabar nesinaudoju saitynu [internetu] žinių surinkimui, kad išeitų įdomesni apmąstymai – buvo toks svarbus mūšis prie Maratono gyvenvietės jūroje, kuriame pergalės deivė buvo maloninga senovės graikams, ir vienas iš tų senovės graikų karių bėgo į Atėnus pranešti, kad pergalė mūsų, neva, galite ramiai miegoti, tai pasakęs – numirė. Širdis neišlaikė vargšeliui.
Dabar, kasmet, daugelyje pasaulio vietų, taip pat ir Olimpiadų bei įvairių lengvosios atletikos čempionatų metu, daug žmonių, labai daug žmonių – milijonais, bėga šitokio ilgio kelio atkarpą – 42,195 km, kuri, pagal padavimą skyrė tą vietą, vietą, iš kurios pradėjo nelaimingasis, gerąją naujieną pranešantis karys, savo bėgimą iki tos vietos, kurioje krito, silpnai širdžiai atsisakius toliau tarnauti. Įdomu, kaip pavyko, taip tiksliai šiais laikais tą atstumą išsiaiškinti? Gal galėjo tiesiog 42 km būti arba 40 km, arba 50 km? Be to, įsivaizduoju, kad garbusis graikų karys bėgo, tikrai ne užterštomis miestų gatvėmis ratais, kaip tai daroma dabar, ir tai tikrai nėra sveika, bet keliais, apsuptais žavingu senovės Graikijos žaliu gamtovaizdžiu, suteikusiu jėgų mūsų didvyriui pasiekti tikslą ir pranešti svarbią žinią. Šitoks bėgimas gamtoje, bent jau galėtų būti siejamas su sveikata.
Dar keletas pastabų – klausimų šio žygdarbio – žygio darbo, sekėjams:
Ar bėgdami norime paminėti senovės graikų kariuomenės blogą pasiruošimą? Karys mirė, vadinasi, nebuvo pratęs tokių atkarpų lakstyti;
Ar norime paliūdėti, kad senovės Graikijoje nebuvo kitų būdų, kaip perduoti žinią tokiu atstumu: siųsti karvelius su laišku arba taip daryti, kaip mes, lietuviai darydavome, perduoti žinią ant piliakalnių kūrenamais laužais, ar pasinaudoti žirgu, kurį vienišas bėgantis karys, jei ne Maratone, tai kur pakeliui link Atėnų tikrai būtų galėjęs rasti;
Pagaliau, ar bėgdami Maratoną, mes neimame garbinti savotiškos silpnaprotystės? Kodėl silpnaprotystės? Prisiminkime, ką Napoleonas sakydavo eidamas miegoti – „Žadinkite mane tik su blogomis naujienomis, geromis naujienomis galima pasidžiaugti ir iš ryto”. Ar tikrai reikėjo netreniruotam senovės Graikijos kariui pasidaryti sau gėdą, apie kurią kiekvienais metais daugelis mūsų planetos gyventojų primena dabartiniams graikams bėgdami šią kelio atkarpą ir iš užmaršties prikeldami tą apgailėtiną duotybę [faktą]? Juk buvo galima ramiai su pertraukomis, pailsint nueiti iki Atėnų ir pranešti šią naujieną bendrapiliečiams. Mūšis jau buvo pasibaigęs – jokio strioko. Kitas dalykas, jei karys būtų bėgęs kviesti būtinos pagalbos ar pats būtų lėkęs ką nors skubiai gelbėti, tuomet reikšlinė (simbolinė) prasmė šios atkarpos bėgimo turėtų bent kiek suprantamą pagrindą.
Šios mintys kilo, kaip ir pasakėčioje apie lapę ir vynuoges, kurių lapei nepavyko pasiekti. Ji ėmė ieškoti būdų, kaip parodyti, kad ji ir nenori tų vynuogių, ir, kad jos neprisirpusios ir rūgščios, taip ir man neišėjo su Maratono bėgimu rasti bendros kalbos. 😊
2014-07-29 Gundersheim
Aš taip gerai gyvenu
Kad gyvenu gerai
Ir taip gyvenu gyvenu
Gyvenu gyvenu gyvenu
Ir taip gyvenu gyvendamas
Kad gyvenu gerai
Gerai gyvenu ir gerai
Kad gerai gyvenu
2016-12-02 Straubing
Skirtingos kultūros ir religijos, tai skirtingi tikrojo asmeniško žmogaus ryšio su Visata pakaitalai. Jeigu žmogus kalba apie kultūrą ir religiją yra akivaizdu, kad nesuvokia savęs, kaip visavertės būtybės, galinčios ir siekiančios turėti arba jau turinčios savo asmeninę „kultūrą” ir „religiją”. Tik nereikia galvoti, kad asmenine religija ir asmenine kultūra vadinu paauglišką nebrendylos šūkį „Darau ką noriu ir kaip noriu, ir ką Jūs man padarysite?” Asmeninė kultūra ir asmeninė religija yra bendrosios kultūros ir bendrosios religijos šaknų matymas, supratimas, iš ko jos išsivystė ir dėl kokių priežasčių, galų gale, suprantant, kad bendrosios kultūros ir bendrosios religijos tėra dirbiniai iš nukirsto medžio. Asmeninė kultūra ir asmeninė religija yra savęs, kaip gyvo medžio su šaknimis žemėje ir šakomis, nukreiptomis į dangų, su paukštelių lizdais tose šakose ir paukštelių jaunikliais tuose lizduose, suvokimas, pajautimas, džiaugimasis savimi ir tais, lizduose įsitaisiusiais, paukšteliais.
2011-08-26
Kodėl Vilniuje yra Akropolis aišku – Vilnius yra Šiaurės Atėnai. Greit turėsim Raudų Sieną Lukiškių aikštėje – Šiaurės Jeruzalė, nejau ir Pietų Leningradas, nes turim ir Ermitažą?
2018-06-18
Rašna iš Wikipedijos.
Originali Hipokrato priesaika.
Prisiekiu gydytoju Apolonu, Eskulapu, Higėja ir Panacėja, taip pat šaukiuosi liudininkais visus dievus ir deives, kad šią priesaiką ir šį pasižadėjimą vykdysiu nepriekaištingai pagal savo jėgas ir sąžinę:
Savo mokytoją, išmokiusį mane šio meno, gerbsiu kaip savo tėvus, dalysiuos viskuo ir teiksiu, ko tik jam gyvenime reikės; jo sūnus laikysiu savo broliais ir mokysiu juos be atlyginimo ir sutarties, jei panorės šio meno išmokti; perteiksiu savo pamokas ir paskaitas bei viso kito mokslo žinias tiek savo, tiek ir savo mokytojo sūnums, taip pat tiems mokiniams, kurie pasižadės raštu ir duos gydytojo priesaiką, o be šių – niekam kitam.
Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ir skriaudos.
Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.
Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.
Sergančių akmenlige pats neoperuosiu, – tai atlikti pavesiu prityrusiems chirurgams.
Į kokį tik namą aš beužeisiu, žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterų ar vyrų, laisvųjų žmonių ar vergų, kuriuos man teks gydyti.
Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti.
Taigi, šios priesaikos nepriekaištingai laikantis bei jos nelaužant, tebūna man lemta džiaugtis gyvenimo laime ir darbo sėkme, o mano garbė tebūna amžinai visų žmonių aukštinama. Jei šią priesaiką sulaužysiu ar neteisingai prisieksiu, teįvyksta man viskas priešingai.
Atnaujinta 1997 m Hipokrato priesaika.
Savo šeimos, mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus laikysiuosi šios priesaikos.
Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą.
Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais.
Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises.
Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus.
Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas.
Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.
Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.
Visada būsiu korektiškas savo kolegoms.
Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.
Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą.
Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika.
Tepadeda man Dievas!
Tai dvi skirtingos priesaikos. Antroji turi vadintis ją „atnaujinusio” vardu.
Ar Jums taip atrodo?
2020-04-05
Vis galvoju apie lietuvius, kurie tuokiasi su kitataučiais. Kokios tautybės bus jų vaikai? Kokia kalba kalbės? Kokia kalba namuose skambės? Juk kalba, tai ne tik kalba, tai protėvių pasąmoniniai virpesiai, tveriantys gyvenimą. Suprantu, mergaitė išteka už kitataučio, išvažiuoja TEN gyventi ir tampa tos tautos dalim. Bet praranda savąją. Nes vaikai su kalba nebegaus protėvių syvų.
Ką Jūs, besituokiantys su kitataučiais, pasakysite savo seneliams, proseneliams, proproseneliams, proproproseneliams, proproproproseneliams, proproproproproseneliams, proproproproproproseneliams, kai juos sutiksit? Jie išsaugojo tautos giją, o Jūs ją nukirtote. Vardan ko?
2019-05-12
Hitlerinė Vokietija Lietuvoje nužudė 200000 Lietuvos piliečių žydų. Iššaukė, kai kuriems piliečiams dėl patiriamo streso tokius veiksmus, kad jie prisidėjo prie savų bendrapiliečių žudymo. Žydai buvo integrali Lietuvos ūkio dalis, tarnaudavo kariuomenėje, mokėdavo mokesčius ir t.t.
Be nacių okupacijos Lietuvoje niekada nebuvo to, kad būtų žudomi žydai.
Žinoma, nesutarimų, nemėgimų ar ko nors panašaus buvo, bet tokie dalykai yra nuolatos visose pasaulio šalyse tarp įvairių visuomenės grupių.
Dabar turime pažeistą Lietuvos psichiką.
Už tai yra atsakinga Vokietija.
Ji privalo Lietuvai kompensuoti sugriautą ūkį, sugriautą pasitikėjimą tarp tautų, sugriautą psichinę sveikatą.
Mūsų žydai, tai ne Izraelio piliečiai – Izraelio tuomet nebuvo, todėl išmokos turi būti mokamos ne pagal tautinę, o pagal valstybinę priklausomybę.
Žydai buvo Lietuvos ūkio pagrindas – 80% gamybos buvo jų rankose.
Po Antro pasaulinio karo Lietuva liko apiplėšta ne tik SSSR, bet dar daugiau Vokietijos.
Žmonės yra pagrindinė vertybė, jų sutarimas. Žmonės išžudyti, sutarimas sugriautas.
2020-04-17
O kur tie lietuviai?
80% „lietuvių” vardai arba pavardės yra nelietuviškos kilmės.
Gal koks 1% turi ir vardą ir pavardę lietuvišką.
Ir tai nežinia, ar sąmoningai ar atsitiktinai.
Jei „lietuvis” neturi poreikio pasikeisti nelietuviškos kilmės vardą ar pavardę į lietuviškos kilmės, tai jis yra mutavęs lietuvis.
Tikrų lietuvių beveik nebėra.
Taip kad šaukite nešaukę „Lietuva lietuviams”, bet jei negalite padaryti net visiems prieinamo mažmožio pasikeisti pvz. savo žydišką vardą Jonas lietuvišku Jauniumi, arba graikiškai slavišką pavardę Petrauskas į lietuvišką Akmenius ar kurią nors kitą protėvių giminėje buvusią su šaknimi ir priesaga lietuviška, tuo atveju esate VAIDINANTIS LIETUVĮ. Ir tiek. O iš tikrųjų, esate susitaikėlis – prisitaikėlis su tuo palikimu, kurį paliko prievartos ir okupacijos amžiai, sukūrę mutavusius lietuvius, kurie mažai kuo skiriasi nuo kitų dabar Europoje gyvenančių tautų, praradusių savo tapatybę, orumą, išskirtinumą, esybę.
Šūkis „Lietuva lietuviams” yra beprasmis, nes lietuvių nėra, nėra, vadinasi, ir Lietuvos.
2019-03-03
Lietuva yra klestinti valstybė. Žmonės Lietuvoje myli save. O kai myli save, tai ir kitus myli. :–) Darniai gyvena Lietuvoje, kuria, vaikus gimdo ir augina Lietuvą mylintys žmonės. Puoselėja lietuvių kalbą. Vartoja lietuviškus žodžius, kurie pakeičia svetimybes.
Linki žmonės vieni kitiems tik gero, džiaugiasi vienas kito sėkme, blogį stabdo, bet be pykčio ir keršto jausmo.
Lietuva užlieta milžiniškos draugiškumo, jautrumo, bendrumo bangos. Žmonės gerbia save, savo poreikius, bei kitus žmones ir jų poreikius. Taika, darna, ramybė, supratingumas, protingai vystomas ūkis yra Lietuvos nūdiena. Lietuvoje gyventi smagu. Lietuviai yra taikoje su savimi ir pasauliu. Lietuviai bendrauja su gamta ir yra joje. Lietuviai yra Visatos dalis, tai suvokdami vykdo kasdienę savo veiklą, patirdami malonumą, aiškumą, prasmingumą. Lietuviams norisi gyventi ir jie gyvena Lai Min Gai ! ! !
2018-01-02
Saule mano, kuri esi danguje,
Šventas teesie Tavo vardas.
Saule mano, kuri esi danguje,
Tavo tebūnie Žemėje valia.
Saule mano, kuri esi danguje,
Šiandien mane pamaitink.
Saule mano, kuri esi danguje,
Sielą mano apšviesk ir prašalink jos tamsumas.
2017-02-05
Už gimimą mokame gyvenimu,
Už gyvenimą – mirtim,
Už mirtį – atmintim ar užmarštim,
Už atminimą – sekėjais.
Už pavydą mokam baime,
Už baimę – pykčiu,
Už pyktį – prievarta,
Už prievartą – kančia.
Kančia, tai nerimas.
Jei nerimą pakeist galėtumėme į Nėrimą
Gilyn, savyn, aiškyn, tuštyn, ramyn...
O prievartą palikt prie vartų į šventimą.
Šventime šventas, užmokesčio atpildėjime
Pripildyk viskuo, kas patirta ir džiugink.
Ir džiugink, bet ir liūdink, jei taip suskaičiuota,
Nurimk ir, galų gale, sukūrenk viską.
Kurk, kurk, kurk
Ugnį, pirtį, laužą
Dainą, eilę, veikslą,
Meilę, draugystę, vienatvę.
Vienatvės vientisas vienybiškumas
Išsprendžia mokesčio nemalonumus,
Vienatvė dovanoja šviesą, kurios tuomet jau nebereikia,
Nes už šviesos yra tamsa, tyla, išsiskaidymas ir išsisklaidymas.
Išsiblaivymas nuo baimės nebūties ir būties
Patvirtina, kad įkvepi ir iškvepi.
Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl.
Viskas nauja ir nieko naujo.
Nesupranti ir nesistenG.
Jei supranti – apsilaižyk ir seilių trumpam nenuryk.
Grybai auga iš grybienos.
Iš ko auga žmonės?
2018-01-23
Laikas šalies lėšų judėjimą padaryti viešu. Turėtų ką pensininkai veikti – stebėtų žiniatinklyje, kas kiek mokesčių moka, kur kokie ir už kiek pirkimai vyksta, kas kiek atlyginimo gauna.
Maža to, kas už kiek valstybinį turtą nuomojasi, valstybines žemes perkasi, kokiais procentais ir kodėl pinigus skolinasi.
Pensininkai žino kaip galą su galu sudurti – tikrai gerų patarimų sulauktume.
Pagaliau, kas nustatė, kad valstybės piliečiai neturi teisės matyti, kaip iš tikrųjų vyksta valstybinės įrangos gyvenimas, kaip tarnautojai tarnauja?
2019-01-25
Dabar yra toks laikas, koks yra.
Lietuva išsivaikšto.
Vis dar.
Neturime lietuvius vienijančios tikybos, kaip žydai, kurie išliko tauta ir negyvendami savo valstybėje. Vienintelis lietuvius vienijantis veiksnys yra lietuvių kalba, todėl, mano supratimu, norint gyvą Lietuvą turėti ir po 100 metų, reikėtų imtis tokių priemonių:
1. Užtikrinti lietuvių kalbos mokymą įvairiais lygiais nuotoliniu būdu užsienyje gyvenantiems lietuviams;
2. Leisti lietuviams turėti dvigubą pilietybę, kad ryšiai su Lietuva išliktų kiek galima labiau tamprūs.
2018-05-28
Turiu prisipažinti, kai prieš 17 metų grįžau po pusantrų metų pabuvimo JAV, pirma, kas į akis naujai krito, tai aukštutinė pilis. Ji, kaip „senės išbyrėję dantys”, kaip tebesitęsiančio užėmimo [okupacijos] reikšlas [simbolis], pakeitus sovietinę trispalvę kita trispalve. Tai kaip sostinė be sosto ir vainiko [karūnos]. Jei norim atkurti orią valstybę, pradėti turime nuo reikšlų. Kol neatstatysime Lietuvai karūnos, tol ji negalės pilnai kvėpuoti. Net ir nėra taip svarbu, ar ji, pilis bus tokia, kokia buvo, tiesiog ji TURI BŪTI. Kaip sargybinis prie sienos. Aukštutinė sostinės pilis būdavo labai sunkiai užimama tvirtovė, kurioje ir viešės [miesto] gyventojai galėdavo nuo užpuolikų slėptis.
Daug kam tuomet pasakojau apie savo matymą ir pajautimą šiuo klausimu ir dabar labai džiaugiuosi, kad Algirdas Kaušpėdas taip pat ėmė matyti ir ne tik matyti, bet ėmėsi rimtų darbų.
Ačiū Jums, Algirdai Kaušpėdai!
2018-07-15
Užjaučiu Kristų, vis dar prikaltą prie kryžių Lietuvos kryžkelėse, pakelėse, kryžių kalne, bažnyčiose, ant žmonių papuošalų pakaklėse ir visose kitose įmanomose vietose... Žmonės gerieji, paleiskite vargšą žmogų į laisvę, į gyvenimą – juk pagal Jūsų tikėjimą jis jau seniai seniai prisikėlęs amžinajam gyvenimui, o prie kryžiaus – mirties ženklo – buvo tik kelioms akimirkom pakabintas. O Jūs, ištikimieji Kristaus pasekėjai, negalite atsigėrėti Jo mirtimi. Tai yra labai žiauru ir neteisinga. Paleiskite Kristų į laisvę, nustokite GĖRĖTIS jo kančia, gal ir patys nustosite bereikalingai kentėti.
Prašau Jūsų ATSISAKYKITE mirtį ženklinančių kryžių su lavono (Dievo lavono) atvaizdu ant jų. Jei norite mylėti Kristų – mylėkite jį, tik mylėkite jį gyvą, laimingą, besidžiaugiantį – pamatysite ir patys tapsite gyvesni, laimingesni ir džiaugsmingesni.
UŽTENKA GARBINTI KANČIĄ IR MIRTĮ ! ! !
MATYKIME LAIMINGĄ GYVENIMĄ IR MĖGAUKIMĖS ŠIUO VAIZDU.
AČIŪ.
2012-08-04
Rimtai. Kur lygios teisės tarp vyrų ir moterų?
1. 2017 m. moters vidutinis amžius Lietuvoje buvo 80,4 m., vyrų 70,7. Santykis 0,88.
2. Vyrai uždirba vidutiniškai 910,10 Eu, moterys 772,5 Eu. Santykis 1,18.
3. Į pensiją 2019 metais moterys išeina 62m. ir 8 mėn., vyrai – 63 m. ir 10 mėn. Santykis 0,98.
4. Privalomoji valstybinė tarnyba (karinė ir alternatyvi karinei) – TIK vyrams. 9 mėnesiai.
Išvada – vyrai, uždirbdami daugiau, gyvendami trumpiau, į pensiją išeidami vėliau, yra visiškai nelygiavertėje padėtyje.
Sakysite, moterys vaikus gimdo, o vyrai yra pajėgesni dirbti vyresniame amžiuje? Bet kodėl jie tuomet gyvena net 14% trumpiau už moteris. Matyt, vaikų gimdymas ne atima, o prideda sveikatos, o vyrai, dirbdami vyresniame amžiuje, galutinai palaužia savo sveikatą ir
MIRŠTA NET 10 METŲ ANKSČIAU NEI MOTERYS!!
Be to, ne visos moterys gimdo – kodėl negimdžiusios moterys neina privalomosios tarnybos? Kokia jų auka visuomenei? Gal jei būtų tokia tvarka, kad sulaukusios moterys, tarkim, 28 metų ir neturinčios vaikų eitų tarnauti tėvynei, kaip vyrai, 9 mėnesiams, jos rinktųsi tuos devynis mėnesius praleisti namuose, besilaukdamos kūdikio ir, tuo būdu, begerindamos gimstamumo rodiklius Lietuvoje?
Sodroje, atskyrus vyrų ir moterų įmokamus pinigus, vyrai į pensiją turėtų išeiti 58 metų, o moterys 70?
Dabar kalbama daug apie tai, kad vyrai uždirba daugiau už moteris ir reikėtų sulyginti šiuos skaičius.
Vyrai dirba pavojingesnius ir todėl geriau apmokamus darbus, kurie griauna vyrų sveikatą.
Darbdaviai darbuotojams, neatsižvelgdami į lytį, moka tiek, kiek jie verti. Jei moterys imtų daugiau dirbti sveikatai ir gyvybei pavojingų darbų, jos uždirbtų gal dar daugiau negu vyrai.
Ar ne keistai atrodo, kad vidutinis vyras pensijoje išbūna 7 metus, o moteris net 18?
Kur lygybė?
Ir tuo pačiu vyrai vis vien į pensiją išeina vėliau nei moterys. Dar prie to galima būtų pridėti priverstinę karinę tarnybą – minus 0,75 metų iš vyro gyvenimo.
Nors šis mano parašymas nėra džentelmeniškas, ir lygių teisių siekėjai ir siekėjos džentelmeniškumą laiko įžeidimo, seksizmo, žeminimo ženklu, bet tai yra gryni faktai.
2019-08-14
Lietuvos doros tinklas yra pažeistas, todėl ryšiai tarp žmonių trūkinėja ir Lietuva išsivaikšto.
1. Prisiminkite, kai davėte kam nors žodį ir jo nesilaikėte. Aiškų, konkretų įvykį. Visus įvykius po vieną. Aiškiai ir konkrečiai. Tuomet kiekvieną šių įvykių atskirai savo vaizduotėje pakeiskite taip, lyg būtumėte pažadą išlaikę. Toks pratimas ištaisys Jūsų nuostatas pažadų laikymosi srityje. Jūs imsite jų laikytis arba nežadėsite, jei abejosite jų išpildymo galimybe.
(Pažadų nesilaikymas griauna pasitikėjimą).
2. Prisiminkite, kai buvote kam nors nejautrus. Aiškų, konkretų įvykį. Visus įvykius. Po vieną. Tuomet kiekvieną šių įvykių atskirai savo vaizduotėje pakeiskite taip, kad tie, su kuriais bendravote jaustųsi patogiai ir maloniai, tuo pačiu gaudami iš Jūsų kritiką ar ką kitą, tai kas būtina. Tiesiog, kritikuokite maloniai, su šypsena, su pastebėjimais to, ką žmogus daro gerai ir ką galėtų daryti geriau.
3. Prisiminkite visus įvykius, kai buvote nesąžiningas. Visus po vieną, aiškius, konkrečius įvykius ir savo vaizduotėje pakeiskite taip, lyg būtumėte pasielgę sąžiningai.
4. Dabar prisiminkite tuos įvykius, kai su Jumis buvo elgiamasi nesąžiningai ir savo vaizduotėje juos ištaisykite.
5. Dabar prisiminkit tuos įvykius, kai Jums kas nors buvo nejautrus ir savo vaizduotėje ištaisykite juos taip, kad Jūs jaučiatės patogiai tų įvykių metu.
6. Dabar prisiminkite visus įvykius, kai su Jumis žmonės nesilaikė duoto žodžio. Ištaisykite juos.
Šis pratimas užlopo pasitikėjimo žmonėmis spragas.
Jūsų patirtis lieka, bet nuoskaudos ištrintos, nuostatos keliančios pasaulyje betvarkę – pakeistos.
Sėkmės ir gero gyvenimo!
2018-03-13
Kai išėjo Justinas Marcinkevičius, sapne jis pas mane užsuko. Iš kur numirę žino, kad lengvai su jais bendraut galiu, aš nežinau, bet jie kažkaip sužino.
Tai štai užsukęs buvo ir Justinas ir taip pasakė – sodinkit ąžuolų giraites pailgai apvalias kaip kiaušinis, su proskyna viduryje, lai būna tai lietuviškos šventyklos, be jokio kito ženklo, be kryžiaus ir be rūpintojėlio, tiktai švari gamta, kuri yra mama ir glaudžia jį, lietuvį, kokiam krašte jis begyventų. Visam pasauly galime tokių giraičių, lietuviškų šventyklų prisodinti, kuriose kalbės Jums ąžuolai – tiktai skubėk klausytis. Nereiks nei kunigo, nei žynio, tiesioginis ryšys per gamtą paruoštas tenai Jums bus su VISATA. SU VISA TA. Didybe, išmintim, grožiu, ištikimybe, sveikata ir, kas svarbiausia, su LIETUVA. LIE TU VA. Su ta vieta, kurioj TU LIEJIESI – esi, kvėpuoji, gyveni – laisvai, lengvai, ramiai, mylėdamas save, pasaulį įvairų ir spalvotą, be baimės, be kaltės ir be vergovės.
2018-06-03
Atsižvelgdami į Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendume, 43 straipsnio paskutinę dalį, kurioje teigiama, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos siūlau:
1. Atšaukti bendrojo lavinimo mokyklose tikybos pamokas. Norintys jas lankyti, gali tai daryti savo religinių bendruomenių susirinkimų vietose. Nors Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau bendrojo lavinimo mokyklose nepagrįstai įvestas išskirtinai vienos religijos – krikščionybės mokymas, pavadintas tikybos pamokomis. Jokių kitų religijų mokymo ši disciplina neapima. Kadangi ši disciplina įvesta vaikams, nesulaukusiems pilnametystės, kai vaikai savo religinių įsitikinimų dar neturi susiformavę, tai prilygintina Lietuvos moksleivių laisvo apsisprendimo teisės pažeidimams.
2. Iš LRT tarybos atšaukti narį – Katalikų Bažnyčios atstovą.
3. Visoms religinėms bendruomenėms panaikinti dabar suteikiamas mokestines lengvatas. Religinės bendruomenės gauna pajamas iš komercinės nekilnojamojo turto nuomos, daro rinkliavas, kurios neapmokestinamos. Religinės bendruomenės, kaip ir kiti juridiniai asmenys Lietuvos Respublikoje, privalo mokėti mokesčius valstybei.
2018-05-07
Ne viskas, ką mūsų tėvai ar seneliai naudojo ar darė, yra teisinga. Vardus duodavo savo vaikams nelietuviškus, bet ne todėl, kad blogi buvo, o tiesiog taip susiklostė. Po Tridento bažnytinio susirinkimo XVI amžiuje buvo uždrausta lietuviškais vardais krikštyti bene 400 metų. Va iš kur tiek daug Antanų, Stasių, Jonų, Emilių, Elžbietų, Adomų, Kazimierų ir t.t. Tik dabar po truputį vis daugiau atsiranda Vytautų, Skirmantų, Jovilčių, Ugnių...
Nors reikia pripažinti vangokai, berniukams ir dabar duoda daugiausiai svetimos kilmės vardus – Jonai, Gabrieliai, Lukai, Matai... Lietuvoje labai paplitę nelietuviški vardai. Kaip patį didžiausią šito tautinio dvasinio sužalojimo pavyzdį galima pateikti, dabar jau išėjusio anapilin, Romuvos krivio Jono Trinkūno vardą. Jonas, žydiškas Jahanan, reiškia Jahvė išklausė. Kaip čia Romuvos vadovas su Jahve varde? :–)
2018-02-06
Ar pasakoje „Eglė Žalčių karalienė” yra pasakojama apie tai, kas atsitinka merginoms, ištekėjusioms už kitataučių?
2018-01-30
Sąjūdis. Gražus buvo laikas. Laisvės jausmas. Iš dabartinio taško žiūrint taip akivaizdu, kad Sąjūdžio vadovybė, tai įvairaus kalibro „Kostai Kubilinskai”. Prisitaikėliai ir išdavikai skirtingo kubilinskiškumo. VISI žymūs LTSR ar net SSSR kultūros ir visuomenės veikėjai. Kai papūtė nauji vėjai LTSR elitas greitai persirikiavo į LR elitą. Pacientai, sulaužytais stuburais ir sulankstytom nugarom nuo prisitaikymo, lankstymosi komunistinei tvarkai, tapo gydytojais. Tik dėl to jie netapo sveiki. Jų stuburai išnarinti, nugaros sulenktos, užspausta asmenybinė raiška išspyruokliavo į didybės maniją.
Išsilaisvinę turėjom pasikviesti tikrus gydytojus iš sveikesnių šalių, ne šarlatanus. Dabar gi turime, ką turime – SSSR suluošintų pacientų kitokią LTSR. Nes iš tų pačių suskilinėjusių plytų pastatytą. Tik perstatytą. Kažkur pagriauta, kažkur ne, kažkur kažko pristatyta. Bet ne iš naujo, iš naujų plytų, pagal naują projektą pastatytą.
Bet taip laisvės ir tvarkos neišmokusi liko LTSR. Tik vadinasi išdidžiai LR. Daug visokių įmantrybių jau nebe iš rytų, o iš vakarų atsivežusi.
Vis tiek LTSR išeina.
Norim darželį padaryti šiuolaikinį, gerą, viską nukopijuosim nuo vakarų, brangų mokestį imsim, tik lietuviškai padažysim – auklėtojos dirbs ne 4 valandas, kaip vakaruose, o 9. Kaip manot ar kokybė dėl to nukentės? Keistas klausimas – kuo čia dėta kokybė, čia gi verslas, tik pinigai svarbu. Ir tėveliams, mokantiems didelius pinigus už vietą tokiame darželyje, klausimų nekyla taip pat. Juk verslas yra verslas. Išnarintas stuburas nepraleidžia nervais signalų iš dvasios smegenų. O jei praleistų, tai visiems būtų savaime suprantama, kad auklėtoja, atidirbusi 4 valandas nepervargsta, džiaugiasi vaikais, turi laiko pasiruošti užsiėmimams, bei pasirūpinti savo buitimi. Ir atlyginimas tokios auklėtojos turi būti toks, kad pateisintų aukštą mokestį, o ne tik kad kažkam sukūrus „vakarietišką” darželį „vakarietiškomis” kainomis, lietuviškais atlyginimais tapti lietuvišku verslininku, besididžiuojančiu prieš kitus pacientus savo LTSR sugebėjimais.
Ir norėčiau džiaugtis artėjančiu Sąjūdžio 30, bet neišeina, nes ne toks jis ir reikšmingas buvo, nes po jo nesugebėjom laisve pasinaudoti.
Rusai kasmet švenčia pergalės dieną. O kas iš tos pergalės, jei po jos daugiau nebėra ką švęsti.
Lietuvoje, pavyzdžiui, galėtumėme švęsti penkiamilijoninio lietuvio gimimą. Šito negalim, tai švęsim Sąjūdžio 30 metų sukaktį.
Ir iki šiol pacientai nesupranta, kad jie pacientai. Gydytojų reikia ne iš pacientų tarpo.
2018-05-25
Viską meskit, atsisėskit, išsitieskit, patylėkit, užsimerkit, nežinokit, užsimirškit, atsiloškit, savo protą nusijokit, nusijuokit ir plasnokit.
2018-04-02
Dažnai profesoriai yra labai blogi vadovai.
Profesorius, tai siauros srities žinovas, profesionalus dėstytojas, pedagogas. Geras plytelių klojikas taip pat yra siauros srities žinovas.
Kad tapti profesoriumi, reikia nusimanyti intrigose, taip pat sugebėti prisitaikyti prie bet kokios valdžios, kitaip būsi nusodintas.
Profesoriai moka gerai, gražiai kalbėti. Daryti nebūtinai. Dažnai, kaip tik tie, kuriems nelabai išeina daryti, tampa profesoriais.
Profesoriai pripratę prie publikos – studentų dėmesio. Publika yra profesorių įkaitė – ji turi gauti profesoriaus parašą studijų knygelėje.
Profesorius yra kaip dievas. Kartais profesorius yra Dievas.
Profesorius susitapatina su pareigomis ir dažnai tampa neklystančiu tiesos žinovu, nepakenčiančiu kitų tiesų.
Profesoriai atstovauja akademinę visuomenę, kuri yra išmokinta rašyti ilgus kursinius ir diplominius bakalauro, magistro ar daktaro darbus. Parašyti šie darbai turi būti tokia kalba, kuri neatrodo paprasta, nes paprasta akademinėje visuomenėje, tai prasta.
Atrodo, kuo mokytesnis žmogus, tuo trumpiau, aiškiau ir paprasčiau turėtų mokėti išreikšti mintį, bet akademinėje visuomenėje yra kitaip. Galima sakyti, kad dažnai dėl minties nebuvimo, tą minties nebuvimą reikia įvilkti į tokį kiekį tarptautinių žodžių, citatų, šaltinių, kad iš išorės gali pasirodyti, kad kursinis, diplominis bakalauro, magistro ar daktaro darbas yra su mintim. Deja, dažniausiai tuose darbuose nieko vertingo nėra. Šie darbai su retom išimtim yra tam rašomi, kad tapti elitinės akademinės visuomenės nariu ir tarpusavyje naudoti tokį žodyną, kurio paprastas žmogus nesupranta ir todėl jam atrodo, kad akademinės visuomenės žmonės yra labai protingi. Na, o profesoriai yra tos akademinės bendruomenės grietinėlė. Dievai.
Kol profesorius profesoriauja, tai pusė bėdos, bet jei jis išplaukia į platesnius vandenis, pavyzdžiui į politiką, jis nori pripažinimo iš didesnės auditorijos ir tikisi, kad ji garbins profesorių Dievą, kaip ir jo studentai. Taip įvyksta nebūtinai, nes paprasti žmonės yra ne studentai, jiems įskaitos nereikia, nebent profesorius gali savo iškalba užburti. Tą jis moka. Bet gali ir neužburti. Ir čia prasideda neatitikimas. Profesorius galvoja, kad jis viską žino visose srityse, bet taip nėra. Ir jam neišeina. Jis pyksta. Kaltina kitus. Nesupranta, kodėl jo nedievina, juk jis tiek tarptautinių žodžių moka, filosofinių doktrinų žino. Bet žmonėms norisi ne cirko, o tas tarptautinių žodžių didelio kiekio žinojimas panašus į cirką – galėtum mintį pasakyti paprastai, o pasakai AKADEMIŠKAI! Taigi, žmonėms norisi darbo, uždarbio ir taikos. Aiškumo.
Profesoriai yra patys blogiausi vadovai nuo pasaulio pradžios.
2018-06-10
Saule mano, kuri esi danguje,
Šventas teesie Tavo vardas.
Saule mano, kuri esi danguje,
Tavo tebūnie Žemėje valia.
Saule mano, kuri esi danguje,
Šiandien mane pamaitink.
Saule mano, kuri esi danguje,
Sielą mano apšviesk ir prašalink jos tamsumas.
2017-02-05
Tautos Sąjūdžiui [tautos forumui] siūlau aiškius tikslus, kurie grąžintų žmonių pasitikėjimą valstybe:
1. Atlyginimų skirtumas Lietuvoje turi būti ne didesnės kaip 5 kartus. Tarkim valytoja gauna 1000 Eu, tuomet prezidentas – ne daugiau 5000 Eu.
2. Patikrinti visų privatizavimo ir viešųjų pirkimų sandorių teisėtumą ir sąžiningumą nuo 1990 metų kovo 11 dienos. Taip pat, korupciją Seime, vyriausybėje, teisėsaugoje ir kitose valstybės įstaigose nuo 1990 metų kovo 11 dienos. Patirtus nuostolius kompensuoti iš kaltininkų ir jų šeimų, kaltininkus – į kalėjimą.
3. Viešai paskelbti visus KGB bendradarbių sąrašus. Buvusių KGB darbuotojų neteisti, leisti pasiaiškinti, stengtis suprasti, visuomenė susitaikys. Jei buvęs KGB darbuotojas ar bendradarbis, taip pat ir komunistų partijos narys nori siekti valstybinių pareigų, apie tai privalo būti parašyta gyvenimo aprašyme.
2018-06-09
Galvoju, kad tie lietuviai, kurie savo įmonėms ir vaikams suteikia nelietuviškus pavadinimus ir vardus, yra kaimiečių kaimiečiai. Kompleksuoti, bijantys kitų kompleksuotų kaimiečių, norintys prieš kaimiečius pasirodyti, kad jie užsienietiški yra, t.y. ne kaimiečiai, bet būtent tai ir išduoda, kad jie yra kaimiečių kaimiečiai.
2017-01-06
Tai, kad žmogus padaro kažką didingo, drąsaus, ypatingo, nebūtinai reiškia, kad jis yra Dievas. Štai, pamenu, skaičiau prieš porą metų, kad vienas lietuvaitis Anglijoje, Peterbourough, neišsigandęs pistoletu ginkluoto plėšiko, jį nuginklavo plikomis rankomis. Visi sužavėti. Po pusmečio vėl apie jį skaitau, kad girtas papjovė negyvai patėvį. Gal jam atrodė, kad ir vėl daro gerą darbą žmonijai, beje, gal taip ir buvo, bet teismas, berods, iki gyvos galvos davė. Štai dėl tokios matematikos manau, kad asmenybių dievinimas yra labai pavojingas, nes drąsūs, didvyriški poelgiai gali būti nenormalumas, kuris kitomis aplinkybėmis gali pasireikšti visai kitaip nei tikimės.
Ypač pavojinga, kai valdžioje esantis didvyris turi didelį pasitikėjimą, yra sudievinamas.
Visada geriau taryba, kelių žmonių, pvz. 6, kuri priima svarbius sprendimus. Sprendimai priimami vienbalsiai. Arba beveik vienbalsiai. 5 iš 6. Vienas žmogus labai dažnai gali būti neteisus.
2018-06-15
matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką matau Taiką
2014-03-19
Anglų vienaskaitos antro asmens įvardžio thou (tu) ir thee (tau, tave) vartojimas, dabar visuotinai pakeistas daugiskaita you (jūs).
2018-06-09
Altruistas = ligonis?
Egoistas = savanaudis
Altruistas + Egoistas = pilnatvinis žmogus
2020-04-02
(svajoti 3 kartus per dieną, geriausia 8, 12 ir 20 val.):
Lietuvos valdžia turi valstybės vystymosi viziją 1000-čiui metų. Lietuvos valdžia yra nuoširdžių, kompetetingų, turinčių protą bei širdį, kryptingai dirbančių Lietuvos klestėjimo tikslui pasiekti žmonių komanda. Lietuvos valdžia veda Lietuvos žmones sąmoningėjimo keliu. Lietuvos valdžia supranta, kad žmogus yra gamtos dalis, ir jos pastangomis lietuviai ima bendrauti su gamta ir ima gyventi pagal Visatinius darnos dėsnius. Lietuva tampa vieniu. Pasaulis tampa vieniu. Laiminga žmonija. Laimingas pasaulis. Laiminga Visata.
2017-01-20
Viską galima daryti lietuviškai.
GERA BŪTI
GERA BŪTI
GERA GERA
BŪTI BŪTI
GERA RAMU
GERA RAMU
GERA GERA
RAMU RAMU
2017-02-07
1. Tikėjimas – vieno ar kito reiškinio tikrumo pripažinimas be jokių įrodymų rš. Įsitikinimas – tikėjimas žinių, pažiūrų, nuomonės tikrumu LTEIV518. Tikėjimas ir abejonė tam pačiam duonos kąsny J.Marcin. Aklas, nekritiškas tikėjimas kokiomis nors idėjomis gali sudaryti pagrindą formuotis klaidingiems įsitikinimams rš.
2017-04-22 Bramsche
Yra trijų rūšių ateistai.
Vieni tai tie, kurie tiki, kad Dievo nėra.
Antrieji, kurie Dievo nejaučia, bet jiems kažko trūksta, ir jie ima jo „ieškoti” – įstoja į kokią nors religiją ir ima taip daryti, kaip religija sako, taip įsivaizduodami, kad yra su Dievu.
Tretieji yra tie, kurie ima brukti ir pritraukti naujus žmones į religijas, tikindami, kad tai yra Dievas, tai yra meilė, tai yra laimė, nes jie jos neturėjo, o dabar, įstoję į šią religiją, jau turi.
Yra dar ir ketvirti. Ne ateistai. Teistai. Kurie savaime Dievą turi savyje, gyvena jame, yra laimingi, mylintys. Keista jiems, kai ateistai pagal reklamines nuorodas, o ne pagal pajautą renkasi tikybas, gaudami surogatą, netikrą pakaitalą buvimo Tame, kas esti.
Dar keisčiau atrodo tie įtikėję ateistai, kai ima ketvirtiesiems siūlyti ir brukti savo surogatą, viliodami laimėmis, dvasiniais orgazmais arba gąsdindami degimais pragare.
Nėra nė vieno Dievuje „globojamo” kurios nors tikybos. Visi jie ateistai. Nuo eilinio iki popiežiaus.
Tas kas Dievuje – jame ir yra. Jis neturi poreikio eiti. Jis nežino. Nes žinoti ir negali. Gali tik išgyventi savyje gyvenimo ir pojūčių tėkmę.
Religijos ateistams duoda žinojimą, paremtą tikėjimu, o ne patyrimu. Iš esmės užteršia protą, užprogramuoja, zombina žmogų, padaro jį biorobotu. Ir tai atima galimybę tapti savimi, savastimi, panirti į Dievumą – palieka tik plaikstymasis, kaip vėliavos vėjyje, kažkur išorėje. Vėliavos su tos tikybos ženklu, kurią išpažįsta. O esmė taip ir lieka nepatirta.
Religijose vieni ateistai – bedieviai.
Dvasingas žmogus palieka religiją, nes dvasia turi vidines taisykles, bangas, kurių jokia religija nepajėgi ištirti ir užrašyti.
Religija nemoko pažinti žmogaus vidinių taisyklių, ji duoda savo išorines taisykles, kaip ramentą, kuris padeda žmonėms eiti per gyvenimą.
Bet jei nori šokti, o ne tik su ramentu klampinėti, turi imti ieškoti savo vidinės savasties, savo gyvenimo dainos ir pagal ją šokti. Numetęs ramentus. Nustojęs slėptis už religijos, tiktai tada turi galimybę patirti Dievumą. Tiesa, turi galimybę, bet nebūtinai patirsi.
Sveika, esantiems religijoje, be jos gyventi nesugebantiems, prisiminti, kad jie yra ateistai. Be Dievumo viduje. Ir žinoti, kad yra tokių kurie, gal net labai tyliai esti Dievumoje. Mokinkitės tuos žmones pažinti ir iš jų mokytis, nes religija to jūsų neišmokys. Religija tik vienodų taisyklių ir baimių vienodų išmokyti gali, nes tam ir buvo sukurta.
2017-04-23 Bramsche
Europa – Plačiaveidė, Dzeuso išprievartauta.
Laikas žemyną vadinti Baltuvos vardu – pagal pradinę vyraujančią joje gyvenančių žmonių odos spalvą.
2018-08-12
Du tūkstantuosius praleidau JAV. Esu matęs degalinę pavadinimu „NOREIKA GAS”. Mąsčiau, gal savininkas giminaitis, nes, anot senolio, prieš karą keli prosenelio broliai išvažiavo į Ameriką. Prosenelis buvo Noreika, nors senolį užrašė NOREIKIS. Kaip vėliau išsiaiškinau metrikose mano prosenelių pavardė užrašyta tai NOREIKIS, tai NOREIKA. Anksčiausias rastas įrašas 1803 m. yra NOREIKIS. Todėl ir nepakeičiau pavardės į prosenelio.
Na štai, pagalvojau, kaip čia lietuvis Amerikoje atidarė degalinę „NOREIKA GAS” ir verslas sekėsi, o Lietuvoje lietuviai bijo vadinti savo įmones lietuviškai.
VADINKIME SAVO ĮMONES LIETUVIŠKAI!
Tuomet žinosime, kiek ir ko lietuviai sukūrę yra.
2017-02-08
Sudarė Daugvardas Noreikis 2014 metų gruodžio mėnesio 19 dieną Gundersheim‘o mieste, Vokietijoje.
1. Kaip dažnai vėluoju?
Atvykstu laiku į 0–10% susitikimų (0 taškų);
Atvykstu laiku į 10–30 % susitikimų (1 taškas);
31–50 % ( 2 taškai);
51–70 % ( 3taškai);
71–90 % ( 4 taškai);
91–100 % (5 taškai).
2. Kaip laikausi duoto žodžio ir susitarimų?
Laikausi 0–10% susitarimų (0 taškų);
Laikausi 10–30 % susitarimų (1 taškas);
31–50 % (2 taškai);
51–70 % (3taškai);
71–90 % (4 taškai);
91–100 % (5 taškai).
3. Kaip dažnai rūkau, svaiginuosi, kvaišinuosi (tabakas, alkoholis ir kiti narkotikai), bei vartoju raminamuosius vaistus ir antidepresantus.
Kartą per savaitę ir dažniau (0 taškų);
3 kartai per mėnesį (1 taškas);
Kartą per mėnesį (2 taškai);
1–2 kartai per 3 mėnesius (3taškai);
1–3 kartai per metus (4 taškai);
0 kartų per pastaruosius metus (5 taškai).
4. Kaip dažnai sportuoju – užsiimu fizine kultūra?
Užsiėmiau 0 kartų per pastarąjį mėnesį (0 taškų);
1 kartą per mėnesį (1 taškas);
2 kartus per mėnesį (2 taškai);
1 kartas per savaitę (3taškai);
2 kartai per savaitę (4 taškai);
3 ir daugiau kartų per savaitę (5 taškai).
5. Kaip sugebu matyti labiau teigiamas gyvenimo puses, nei neigiamas?
Niekada nematau teigiamų dalykų (0 taškų);
Labai retai (1 taškas);
Retai (2 taškai);
Kartais (3taškai);
Dažnai (4 taškai);
Visada matau teigiamus dalykus (5 taškai).
6. Kaip dažnai prisipažįstu sau ir kitiems, jog ko nors nežinau?
Niekada (0 taškų);
Labai retai (1 taškas);
Retai (2 taškai);
Kartais (3taškai);
Dažnai (4 taškai);
Visada (5 taškai).
7. Kaip dažnai sau ir kitiems atleidžiu nuoskaudas ir klaidas?
Niekada (0 taškų);
Labai retai (1 taškas);
Retai (2 taškai);
Kartais (3 taškai);
Dažnai (4 taškai);
Visada (5 taškai).
8. Kaip dažnai atvirai atsiprašau, jeigu klydau?
Niekada (0 taškų);
Labai retai (1 taškas);
Retai (2 taškai);
Kartais (3taškai);
Dažnai (4 taškai);
Visada (5 taškai).
9. Kaip dažnai sugebu esant, kritinėms, įtemptoms aplinkybėms užtvirtinti (fiksuoti) dėmesį ties teigiamais dalykais?
Niekada (0 taškų);
Labai retai (1 taškas);
Retai (2 taškai);
Kartais (3taškai);
Dažnai (4 taškai);
Visada (5 taškai).
10. Kaip dažnai kuriu (moduliuoju) teigiamus (pozityvius) Lietuvos ateities vaizdinius, būnu atsakingu piliečiu save suprantančiu Lietuvos dalimi?
Niekada (0 taškų);
1–3 kartus per metus (1 taškas);
1–2 kartus per 3 mėnesius (2 taškai);
1–3 kartai per mėnesį (3 taškai);
1–2 kartai per savaitę (4 taškai);
3 ir daugiau kartų per savaitę (5 taškai).
11. Kaip dažnai domiuosi sveika mityba?
Niekada (0 taškų);
Labai retai (1 taškas);
Retai (2 taškai);
Kartais (3taškai);
Dažnai (4 taškai);
Visada domiuosi ir maitinuosi sveikai (5 taškai).
12. Per kiek laiko nuo gavimo datos atsakau į gautą elektroninį laišką?
Niekada neatsakau (0 taškų);
Labai retai – kai būna tinkama nuotaika (1 taškas);
Retai – kai tikrai labai reikia (2 taškai);
Atsakau į visus laiškus per ilgesnį nei 3 parų laikotarpį (3taškai);
Atsakau į visus laiškus per ilgesnį nei 24 val., bet trumpesnį nei 3 parų laikotarpį (4 taškai);
Atsakau į visus laiškus per trumpesnį, nei 24 val. laikotarpį (5 taškai).
13. Kada paskutinį kartą susirašiau gyvenimo pirmenybes (prioritetus) ant lapo, juos tikrinau ir pertvarkiau?
Niekada (0 taškų);
Prieš 7–12 mėnesių (1 taškas);
Prieš 5–6 mėnesius (2 taškai);
Prieš 4–5 mėnesius (3taškai);
Prieš 2–3 mėnesius (4 taškai);
Prieš 1 mėnesį ir mažiau (5 taškai).
14. Kaip atskambinu, jeigu praleidžiu skambutį?
Niekada neatskambinu (0 taškų);
Labai retai – kai būna tinkama nuotaika (1 taškas);
Retai – kai tikrai labai reikia (2 taškai);
Atskambinu visiems skambinusiems per ilgesnį nei 3 parų laikotarpį (3taškai);
Atskambinu visiems skambinusiems per ilgesnį nei 24 val., bet trumpesnį nei 3 parų laikotarpį (4 taškai);
Atskambinu visiems skambinusiems, kai tik galiu ir ne vėliau kaip per 24 val. laikotarpį (5 taškai).
15. Kaip dažnai esu laimingos ir sėkmingos žmonijos vaizdinio kūrėjas, suvokiantis save žmonijos dalimi, atsakingu Žemės gyventoju, besirūpinančiu žmonijos bei visos planetos gerove – gamta, augalais, gyvūnais, vandenimis?
Niekada (0 taškų);
1–3 kartus per metus (1 taškas);
1–2 kartus per 3 mėnesius (2 taškai);
1–3 kartai per mėnesį (3 taškai);
1–2 kartai per savaitę (4 taškai);
3 ir daugiau kartų per savaitę (5 taškai).
16. Kaip dažnai vadovaujuosiu tokia bendravimo formule:
a. klausimas
b. atsakymas
a. patvirtinimas, kad atsakymas suprastas
arba
a. teiginys
b. patvirtinimas, kad teiginys suprastas
Niekada (0 taškų);
Labai retai (1 taškas);
Retai (2 taškai);
Kartais (3taškai);
Dažnai (4 taškai);
Visada (5 taškai).
17. Kada paskutinį kartą buvau 6–10 patikimų žmonių sambūryje, kuriame buvo sprendžiami asmeniniai, šeimyniniai, Lietuvos ir pasauliniai klausimai?
Niekada neteko būti (0 taškų);
Seniau nei prieš 1 metus (1 taškas);
Prieš 6–12 mėnesių (2 taškai);
Prieš 3–5 mėnesius (3taškai);
Prieš 2 mėnesius (4 taškai);
Prieš 1 mėnesį ar mažiau (5 taškai).
18. Kaip dažnai būnu miške, gamtoje?
Buvau 0 kartų per pastaruosius metus (0 taškų);
1–3 kartus per metus (1 taškas);
1–3 kartus per 3 mėnesius (2 taškai);
2–3 kartus per mėnesį (3taškai);
1–2 kartai per savaitę (4 taškai);
3 ir daugiau kartų per savaitę (5 taškai).
19. Kaip dažnai lankausi kultūriniuose renginiuose?
Buvau 0 kartų per pastaruosius metus (0 taškų);
1 kartą per pastaruosius metus (1 taškas);
2 kartus per pastaruosius metus (2 taškai);
3–5 kartus per pastaruosius metus (3taškai);
1 kartą per pastaruosius 2 mėnesius (4 taškai);
1 ir daugiau kartų per pastarąjį mėnesį (5 taškai).
20. Kaip dažnai dalyvavau rinkimuose per pastaruosius 5 metus?
Niekada (0 taškų);
Labai retai (1 taškas);
Retai (2 taškai);
Kartais (3taškai);
Dažnai (4 taškai);
Visada (5 taškai).
Atsakymų vertinimas –
Sudedame visus taškus ir jeigu jų yra :
Nuo 0 iki 10 – Jūs esate Žmogus Trukdantis Visuomenei (ŽTV);
Nuo 11 iki 30 – Jūsų veiksmingumas (efektyvumas) gyvenime ir visuomeniškumas yra labai neigiamas;
Nuo 31 iki 50 – Jūsų veiksmingumas daugiau neigiamas, nei teigiamas – esate našta visuomenei;
Nuo 51 iki 70 – Jūsų veiksmingumas daugiau teigiamas, nei neigiamas – visuomenei nesate našta;
Nuo 71 iki 90 – Jūs esate veiksmingas ir naudingas visuomenei;
Nuo 91 iki 100 – Esate labai veiksmingas ir labai naudingas visuomenei.
2014-12-19
Prie blogo atveda ne skirstymas į rases ir tautybes bei lytis ir profesijas, aukštus žmones ir žemus, girtus ir blaivius, krikščionis ir pagonis, o įsitikinimas, kad vieni vertesni už kitus.
2017-05-17
Akivaizdu, kodėl Lietuvoje toks garsus krepšinis. Saulės spalvos krepšinio kamuolys randa labai stiprią atramą mūsų bendroje pasąmonėje, kad net to ir sąmoningai nežinodami, vadiname krepšinį antrąja tikyba. Ranką prie širdies pridėję, pripažinti turime, kad ji yra mūsų širdyse pirmoji ir būtent todėl, kad giliuose mūsų sielos sluoksniuose ji siejasi su tuo, kas lietuviui taip artima, akivaizdu ir aišku, Saulė, mūsų Saulė yra gyvybės šaltinis, DIEVYBĖ ir, matyt, labai DĖSNINGAI būtent KREPŠINIS, kuriame mėtome, judiname mažą SAULYTĘ – krepšinio kamuolį – esančią kiekvieno mūsų širdyje, tapo Lietuvą laisvinusiu iš rusų priespaudos žaidimu. O ir dabar, atlieka tikrosios lietuviškos tikybos vienijančią užduotį.
Pagalvokime, pajauskime.
2015-10-01
Vis galvoju, kodėl krikščionys kovojo už Lietuvos nepriklausomybę? Juk jiems pasakyta, kad visa valdžia nuo Dievo, net ir sovietinė.
2017-08-30 Edi
Mielieji, pasiųskim šiandien po vieną dėkingumo mintį bent vienam to nusipelnančiam. :)
2015-09-22
Galvoju, kuo mes nuo rusų skiriamės? Ar nuo anglų? Kodėl mes turime būti skirtingose stovyklose? Baltų žmonių ir taip labai mažai pasaulyje – o mes dar tarpusavy stumdomės. Priimkime Rusiją į EU ir NATO, pataisykime šiek tiek šias bendrijas, kad visiems tiktų, ir gyvenkime visi draugiškai. Argi turime kuo dalintis? Aš už taiką. Kodėl esu verčiamas būti prieš kažką? Manau, kad ir rusai, ir ukrainiečiai, ir lenkai, ir lietuviai, ir latviai, ir baltarusiai, ir švedai, ir vokiečiai, ir prancūzai, ir visi kiti pasaulio gyventojai lygiavertiškai galime susėsti už apvalaus stalo ir sugalvoti, kokį pasaulį mes norime matyti. Jeigu išsikelsime tikslą draugiškai kurti geresnį pasaulį – mes jį įgyvendinsime. Kurkime gražius, taikius Europos ir Viso Pasaulio vaizdinius, kuriuose klesti grožis, gėris, taika, draugystė, sąžiningumas, pagarba gyvybei, žmogui, gamtai, tautai – visoms tautoms vienoda pagarba. Tik toks supratimas leis pasiekti laimėjimą visiems. Kurkime taikius vaizdinius, siekime šito, sėkime gėrį, meilę, užuojautą, būkime dėkingi tiems, kurie darė gera ir gero linkėjo, būkime laisvi, gerbkime kitų laisvę, atleiskime nuoskaudas, užjauskime klystantį, nes tik to jis nusipelno, ir kurkime kurkime kurkime gražų gražų gražų šviesaus taikaus šeimyniško pasaulio vaizdinį ir JIS IŠSIPILDYS. Nešiokime savo OMENYJE tokį vaizdinį ir ateis laikas kai jis, iš mūsų bendrojo OMENS, kaip vaikas išnešiotas, išvys pasaulį.
2014-03-03
Būtų gerai, kad aukščiausi valstybės vyrai ir moterys, prieš pradėdami eiti savo pareigas, ir jeigu jų pasuose parašyta, kad jie lietuviai, privalomai turėtų susilietuvinti savo vardus ir pavardes. Tokiu būdu vietoje Vytauto Landsbergio būtų Vytautas Žemkalnis (nors man atrodo, kad geriau būtų tiesiog Kalnas), vietoje Algirdo Mykolo Brazausko būtų Algirdas Dievonis, vietoje Valdo Adamkaus – Valdas Žmogaitis, vietoje Rolando Pakso – Garbys Taikalius, vietoje Dalios Grybauskaitės – Dalia Kremblė. Taigi:
Vytautas Kalnas
Algirdas Dievonis
Valdas Žmogaitis
Garbys Taikalius
Dalia Kremblė.
2016-12-26
„Lietuva atsisako save naikinančių nuostatų, Lietuva priima save kuriančias nuostatas.” (kartoti 7 kartus per dieną)
2017-08-10 Bielefeld
Žemaitija buvo pakrikštyta prieš 600 metų, bet valstybinis krikštas baigėsi, kuomet Pagrindiniame Įstatyme atsirado nuostata, kad Lietuvos Valstybė NETURI valstybinės tikybos – t.y. 1918 metais. Iki 1413 metų taip pat buvo atskirų žemaičių, kurie buvo pasikrikštiję, bet tai buvo asmeninis žmogaus reikalas, kaip ir dabar. 1918 metais, atkūrus valstybę, su pakeista, laisva santvarka, Žemaitijos, kaip šalies, krikštas tapo panaikintas. Be to, švęsti totalitarines šventes, kaip visos valstybės krikštas arba įjungimas į Sovietų sąjungą ar Rusijos imperiją – keistokai atrodantis užsiėmimas. Taigi, Žemaitijos krikštas 1413 – 1918 iš viso 505 metai ir viskas.
2013
Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas – „Lietuvių vardų kilmės žodynas”, 1994m., (33 psl.).
Iki 1940 m., kol Lietuvoje bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės, krikštavardžius turėjo gauti visi naujagimiai, kurių tėvai katalikai, nes civilinės metrikacijos nebuvo. Mūsų laikais tėvai gali laisvai parinkti vaikui vardą ne tik iš kalendorinių krikštavardžių, bet ir iš kitų vardyno sluoksnių – seną ar naują lietuvišką, kitų tautų nekrikščionišką. Anuomet tokie vardai galėjo būti įrašomi į metrikus tik šalia krikštavardžio, todėl tarp gimusių per XX a. pirmuosius keturis dešimtmečius daug dvivardžių: Jurgis Vytautas, Juozas Gedminas, Ona Birutė, Monika Aldona ir pan. Turėdami Lietuvoje šešių šimtų metų tradiciją, daugelis gerokai aplietuvinti, krikštavardžiai yra tvirtai įaugę į mūsų vardyną ir kultūros istoriją, vieni dažniau, kiti rečiau tebevartojami.
2010
Vakar vienoje Vilniaus rajono mokykloje mergaitė tautiniais rūbais, gražiu, ryškiu balsu taip pradėjo Vasario 16 dienos minėjimą:
Lietuva tėvyne mūsų
Pusė lenkų, pusė rusų...
Netyčia, aišku, susijaudinus sumaišė žodžius – atėjo šios eilutės mergaitei iš pasąmonės – gal taip kažkas tiesiog buvo juokavęs jos aplinkoje.
Pasijuokiau.
O paskui pagalvojau – o gal vaiko lūpomis tiesa kalba?
Pusė, garbinantys krikščionišką Dievą, atėjusį per lenkus į Lietuvą ir nusinešusį daugelio žmonių gyvybes, išpažįstančių mūsų lietuvišką Dievą, visai vadintini lenkais, su tikėjimu perėmusiais ir mąstyseną.
O tiems, kuriems prie ruso buvo geriau, esantys rusiškos –sovietinės mąstysenos įkaitai – vagys, pavyduoliai, pijokai – visai tiktų būti vadinamiems „rusais”.
Jeigu taip iš tiesų yra, klausiu, o kurgi ta lietuviškoji, trečioji pusė – ar ji gyva? Ar ji išvis yra?
2014-02-14
Visi mes esame Lietuvos dalis. Neigdami Lietuvą – neigiame save. Tai yra savotiška savižudybė. Atsižadėjimas Lietuvos, mano galva, tai tas pats, kaip motinos atsižadėjimas.
Jeigu ką nors myli, tai ir gyvenimą savo tam skiri – savo šeimai, vaikams, Lietuvai, žmonijai, Žemei. Tokia meilė gali įprasminti lyg ir beprasmiu atrodantį gyvenimą – padaryti žmogų kūrėju...
Lietuvai dabar nelengvi laikai – sąmonė ir sąžinė yra šiek tiek išsistygavusios, bet ar galime nuo jos nusigręžti, tuo nutraukdami tūkstantmečius, o gal ir milijonus metų trukusią iš kartos į kartą perduodamą lietuvybę, kalbą, viską, kas geriausia mūsų tautoje, juk tai, kas geriausia, ir padėjo mums išlikti.
2011-01-27
Atleisk man Saule, kai Tavęs aš nematau,
Atleisk man Mama, kai AČIŪ nesakau,
Atleisk man Broli, kai skaudinu Tave,
Atleisk man Upe Lietuvos, kai Dvasios nejaučiu Tavos...
Atleisk Atleisk Atleisk Atleisk
Atleisk Atleisk Atleisk Atleisk
Atleisk Atleisk Atleisk Atleisk
Atleisk Atleisk Atleisk Atleisk
2014-02-11
Plačiai yra išnagrinėtas toks reiškinys kaip Stokholmo sindromas. Bet nagrinėtas jis dažniausiai tik kaip psichinis susirgimas, kuriuo serga atskiri žmonės ar nedidelės grupės. Siūlau panagrinėti šį sindromą, kaip galimai labiau masišką reiškinį, formuojantį net ilgalaikes dominuojančias šiuolaikiniame pasaulyje kultūras, o gal būt, ir visą dabartinę civilizaciją.
Visų pirma, trumpai priminsiu, kas gi tas Stokholmo sindromas. Tai tokia aukos, įkaito, fiziškai ir psichiškai kankinto žmogaus elgsena, kai užuot norėjęs išsilaisvinti iš išpuoliko terorizatoriaus bei imti gyventi savarankiškai ir oriai, žmogus, patyręs prievartą ir stresą, tampa emociškai prisirišusiu prie savo skriaudiko.
Išsivysto ar yra išvystomas sadistiškai – mazochistiškas ryšys.
Individualiame lygmenyje auka ima jausti poreikį toliau tęsti tokius prievartinius santykius.
Matyt, buitiniame lygmenyje visi pažįstame tokių žmonių, su kuriais šeimoje elgiamasi nederamai, bet šie santykiai, nors ir skaudūs, bet kažkodėl nepriverčia padaryti išvadų ir susitvarkyti taip, kad gyvenimas taptų oriu, o santykiai pagarbūs.
Dabar norėčiau pasiūlyti hipotetiškai pasižiūrėti, kaip Stokholmo sindromas gali veikti visą tautą ar net didesnę žmonijos dalį.
Sakyčiau, buvusių komunistų, pasivadinusių kitais vardais, poreikis posovietinėje erdvėje, puikiai parodo tokį ryšį. Atstovai tos jėgos, kuri grubiai prijungė Lietuvą prie svetimos valstybės su nežmoniška sistema tapo ne savaime suvokiamu blogiu, bet viena iš ryškiausiai besireiškiančių politinių jėgų savarankiškoje Lietuvoje. Be didelės visuomenės dalies emocinio rezonanso tai būtų sunkiai įmanoma.
Arba kitas pavyzdys – visi puikiai žinome kokiomis aplinkybėmis į Lietuvą atėjo krikščioniškas tikėjimas. 400 metų Lietuva priešinosi tam – ji buvo paskutinė Europoje, kuri pasidavė brutaliai prievartai, bet ne savanoriškai pasirinko šį tikėjimą. Objektyviai žiūrint – jeigu Lietuva nebūtų priėmusi krikščionybės jos jau , galimai, seniai nebebūtų – ji būtų išnykusi kaip Jotvingių tauta, kuri per vieną dieną penkis kartus didesnės lenkų kariuomenės su popiežiaus palaiminimu buvo „pakrikštyta” – išžudyta viename mūšyje.
Taigi, lietuviškasis krikščioniškasis tikėjimas yra atėjęs ne iš meilės, bet iš baimės. Didelės baimės. Ir dabartinis lietuvių krikščionybės išpažinimas, tai ne kas kita, kaip Stokholmo sindromo pasireiškimas, kaip išprievartautos aukos „meilė” prievartautojui ir skriaudikui.
Juk mes iki šiol net nebandome atkurti savo senosios pasaulėžiūros (nekalbu apie Jono Trinkūno teatrą, nes Lietuvos krivis TIKRAI negali vadintis žydišku Jono vardu, tai nebent spektaklis, kuriame Jonas Trinkūnas vaidina krivį Jaunių).
Iš tikrųjų, galima teigti, kad lietuvių tauta dvasine prasme išnyko, kai buvo pakrikštyta. Mes praradome savo tapatybę ir nedrįstame jos susigrąžinti, nes baimė taip giliai mumyse.
2012-11-01
Anksčiau Naujus Metus ir romėnai ir lietuviai švęsdavo pavasarį. December reiškia dešimtas mėnuo. Protingai mąstant Velykų lygiadienis turėtų būti Naujųjų Metų pradžia – atgimsta gamta ir metai prasideda :) :) :)
2013-12-31
Visiems svaigūnams [alkoholikams] siūlau pasiskaityti, kas parašyta Jono Lasickio 1615 metais išleistoje rašmoje [knygoje] „Apie Žemaičių, Kitų Sarmatų bei Netikrų Krikščionių Dievus”.
Tokie tai tikrieji midus ir alus pas mus buvo. Taip išeina, kad be laipsnių.
Ir po šimtą metų žmonės gyvendavo :).
„Žemaičių dirvos derlingos, bet žemdirbiai tingūs: dėl kažin kokių prietarų aria tik medinėmis žagrėmis. Todėl jiems ir trūksta duonos, vietoj jos jie papratę maitintis ropėmis, kurias išauginti – mažesnis triūsas. Jos išauga sulig žmogaus galva. O suvalgę ropes, ima maitintis duona. Jie gausiai turi šviesaus medaus, pieno, sviesto, gyvulių, džiaugiasi vešliomis ganyklomis. Jiems netrūksta žuvų. Geria midų (medų su vandeniu maišytą) ir alų. Šitą gėrimą daro medžio žievių induose iš vandens, javų ir apynių; įleidę į tuos indus įkaitintus akmenis, virina vieną naktį ir gauna misą, o kitą dieną jau geria ją. Tas gėrimas labai gerai išvalo skrandį. Žymesnieji taurių vietoj naudoja išpuoštus taurų (t.y. miškinių jaučių, labai žiaurių) ragus. Žmones, kurie noriai padeda jiems gerti, jie mielai apdovanoja midaus ąsočiu, marškiniais, rankšluosčiu, pirštinėmis, skepetaite arba kokiu nors kitu namų darbo daiktu. Kurie nedaro alaus, tie geria vandenį. Jie esti augaloti, judrūs, drąsūs, tvirti, linkę griebtis ginklų. Paprastai jie gyvena po šimtą metų, būna santūrūs ir linkę verstis visokiais nesunkiais darbais.”
2010
Tegul juokas liejasi laisvai.
Tegul ašaros liejasi laisvai.
Tegu lietus liejasi laisvai.
Tegu saulė šviečia laisvai.
Tegu plaukai auga laisvai.
Tegu kelnės būna laisvos.
Tegu šunys laksto laisvai.
Tegu karvės namie – miške sau gyvena.
Tegu kvėpuojasi laisvai.
Tegu dainuojasi laisvai.
Tegu sapnuojasi laisvai.
Tegu miegasi laisvai.
Tegu svajojasi laisvai.
Tegu rašosi laisvai.
Tegu draugaujasi laisvai.
Tegu gulisi laisvai.
Tegu lakstosi laisvai.
Tegu sriuba valgosi laisvai.
Tegu lėktuvai laisvai skraido.
Tegu upė su krantais laisvai kalbasi.
Tegu pieva linguoja sau laisvai.
Tegu žolytės auga laisvai.
Tegu rupūžės keliauja laisvai.
Tegu smaližiai laisvai smaližiauja.
Tegu ežero plaukiotojams plaukiojasi laisvai.
Tegu laisvė liejasi laisvai.
Tegu eurai keliauja ir kaupiasi pas mus laisvai.
Tegu slibinai gyvena sau ir sklindžiais smaguriauja laisvai.
Tegu šlepetės šlepsi laisvai.
Tegu kankorėžiai laisvai būna kankorėžiais.
Tegu sliekai laisvai renkasi į savo susirinkimus.
Tegul kiekviena ašaka būna savo vietoje.
Tegul saujos būna kupinos oro.
Tegul mirtis ir gimtis būna laisvos.
Tegul mėnuo laisvai ritinėjasi.
Tegul tėtis ir mama būna laisvai.
Tegul Nemunas laisvai teka.
Tegul Gediminas laisvai su vilkais draugauja.
Tegul būna tegul...
2014-08-24
Lietuva – tai vyksmas, virsmas ir kaita.
Lietuva – tai grožis, meilė, sveikata.
Lietuva – kai kūnas kalba su dvasia.
Lietuva – kai paukštis skrenda danguje.
Kai ugnis liepsnoja, kai lietus krapnoja,
Kai žolė rasoja ir vanduo, kai raibuliuoja,
Kai saulė spinduliuoja ir žmogus dainuoja.
Gyva, jauna ir gaju.
Nuo pradžių pradžios ir iki kol atsibos... :)
2013-09-04
Džiaugčiausi, jei mokyklų vadovais būtų visiški blaivininkai. Visai nevartojantys alkoholio ir nerūkantys žmonės, nes mokyklos vadovas yra pavyzdys augančiai kartai. Taip pat būtų gerai, kad būtų vertinama EMPATIJOS arba MEILĖS kompetencija, nes ne vien protu ir strategija turėtų būti grįstas moksleivio kelias mokykloje, bet ir dvasia.
2014-11-14
Kreipiuosi į visus, kuriems rūpi vaikų švietimas. Esu įsitikinęs, kad 99 % mokinių gali mokytis vien dešimtukais. Yra keletas priežasčių, kodėl taip nėra. Blogas emocinis ryšys su mokytoju užkerta kelią mokiniui pažinti mokomąjį dalyką. Jei kažkuriuo metu, dėl bet kurios priežasties, buvo neįsisavinta dalis mokomos medžiagos, vaikas nepajėgus toliau mokytis, jis nebesupranta, kas vyksta klasėje, tampa priešiškai nusistatęs mokomajam dalykui, mokyklai ir visam supančiam pasauliui.
Siūlau rasti išteklių sukurti geriausių Lietuvos mokytojų visų pamokų profesionaliam nufilmavimui ir patalpinimui į youtub'ą. Tuomet kiekvienas mokinys, ar praleidęs pamoką, ar turintis nemielą mokytoją ar norintis pasikartoti galėtų labai paprastai tai padaryti su geriausiu, profesionaliausiu, išradingai ir veiksmingai pateikiančiu žinias mokytoju mokiniui patogiu metu.
2016-12-30
Simonas Daukantas (tas pats, kurio vardo aikštėje yra LR prezidentūra) taip rašo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” apie karaliaus Mindaugo krikščionybės, bei krikščioniškos karūnos atsižadėjimą:
...Ne kartą vienok suspaustas Lietuvos karalius neteisybėmis miečeivių (kalavijuočių) rytoj saviem, veizėdamas į gaisras ir liepsna degančių savo kaimų ir pilių o mindamas, jog pirma, pagoniu būdamas, daugiau galingesnis didžiu kunigaikščiu buvo, nekaip yra šiandien, karalium krikščionių tapęs; vienok neabejoji Mindaugas iki šiol vieros krikščioniškos atsižadėti, bet lig tiktai žemaičiai, apturėję tokias pergales ir atleidę siuntinius, jam pasakė tuos žodžius: „Tave nukropė krikščionys, grįžk į tikėjimą tėvų tavo, o matysi mus su lietuviais tavęs klausančius”. (Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. II.
Tais žodžiais žemaičių netarsi pervertas karalius visų akivaizdoj metė nuo galvos karūną ant žemės, kryžių sumaitojo ir, puolęs ant kelių bažnyčioj Perkūno, meldės pas savo visų didžiausią dievą; vienok pati karalienė didžiai nenorėjo išsižadėti krikščioniškos vieros ir Karalių dar gaubė antturėti, bet nei meilė, nei ašaros, nei mėgai gražios žmonos negalėjo sugraudinti jo širdies užkietėjusios ant krikščionių; o idant parodytų žemaičių siuntiniams, jog tikrai geidžia būti pagoniu, 60 tėvūnų, arba senatorių, kurie nenorėjo lygiai su karaliene atsižadėti krikščioniškos vieros, iškirtino ir pasiskelbė, jog nė vieno krikščionies, ar tai būtų gudas, ar lenkas, ar vokietis, nelaikys savo valdystoj ir pačias tiktai gimines pagonų teguos ir gelbės. (Koialowicz, Hist. Lit., t. 1.)
2010
Ką pasakytumėte, jei mergina turėtų vyrišką vardą, sakykim, Algimantas? Ne Algimantė, bet Algimantas. Manytume, kad tėvai, jei vardas tėvų buvo duotas, labiau vertina vyrišką giminę už moterišką ir labai norėjo berniuko, ir todėl, net ir gimus mergaitei, davė jai vyrišką vardą.
Arba gal pati mergina savo moterišką vardą pasikeitė į vyrišką, nes moteriški vardai jai negražūs, nemadingi, nepopuliarūs (kaip jai atrodo), ir todėl neapsimoka moterišku vardu vadintis. Arba gal ji nori būti vyru ir vyriškas vardas jai padės sėkmingiau juo tapti.
Keista, juk taip?
Bet nekeista, kai būdami lietuviais, sau ir savo vaikams duodame kitų tautų vardus.
Juk nekeista?
Apie 80 % lietuvių vardų yra nelietuviški.
Ir ką tai reikštų?
Gal, kad norime būti kažkuo kitu nei esame, ar mūsų tėvai ir seneliai to norėjo, ar kas nors juos apgavo, įtikino arba prigrasino, jog jei vardai Lietuvoje bus lietuviški, tai su ja atsitiks kas nors labai nemalonaus.
Be to juk ir patarlė yra „kaip pavadinsi – nepagadinsi”. Ar tikrai?
Žodis „vardas”, kilo iš veiksmažodžio „varduoti”, kuris savo ruožtu reiškia „burti”, taigi, vardas, tai burtas, su kuriuo einame per gyvenimą. Jei burtas sėkmingas, ir gyvenimas sėkmingas. Išeitų, kad tai pagrindinis dalykas, kurio išrinkimui reikia skirti pakankamai daug dėmesio. Jo ir reikšmė, ir skambesys yra svarbūs.
Suprantu, kad vienam ar kitam žmogui likimo duota turėti svetimos kilmės vardą, kaip ir kai kurioms merginoms vyrišką vardą, bet kai mūsuose 80% yra Jonai, Bernardai, Kazimierai, Tomai, Lukai, Matai, Viliai, Juozai, Adomai, Simonai ar Jokūbai, tai tikrai verčia abejoti tautos sveikata.
O gal net savęs paklausti, ar mes lietuvių tauta, ar kadaise buvusios lietuvių tautos mutantė. Būtų garbinga palikti Lietuvos vardą tai tautai, kuri savo vaikams duodavo lietuviškus vardus, o dabartinę Lietuvą sąžiningai vadinti „Lituania”, „Rainland”, „Aestorium” arba „Litva”.
2016-12-18
Reikia išrasti ir pritaikyti Lietuvoje balsavimo būdą, kai visos balsavimo pakopos – pats balsavimas, balsų skaičiavimas ir paskelbimas būtų skaidrūs ir aiškūs.
Filmuoti su garsu ir transliuoti tiesiogiai per internetą – žmonės namuose stebėtų savo rinkiminės apylinkės balsavimo vyksmą. Suskaičiuotų kiek žmonių balsavo – matytų ar tiek pat biuletenių. Taip pat turi būti matomi visi biuleteniai, kai vyksta skaičiavimas – matomi ne tik biuleteniai, bet ir tai, už ką atiduotas balsas.
Šiuolaikinių technologijų amžiuje nebūtina pasitikėti rinkimo komisijomis – visi žmonės gali valdyti balsų skaičiavimą.
Tuomet šį SKAIDRAUS BALSAVIMO būdą būtų galima taikyti ir kitose šalyse, pavyzdžiui Baltarusijoje ar Rusijoje.
2020-08-29
Žinot kas, mano manymu, yra tikroji vergystė? Tai, kai Tavęs niekas jau neverčia, o Tu vis dar elgiesi pats, savo noru, kaip vergas.
Buvo laikas, kai vaikų Lietuvoje lietuviškais vardais nekrikštydavo, t. y. neregistruodavo ir turėjai rinktis ar Tavo vaikas bus Mindaugas, Tautvydas, Algirdas, bet neregistruotas, ar Jonas, Kazimieras, Antanas, bet registruotas. Žinoma, žmonės rinkdavosi svetimos kilmės sulietuvintus krikščioniškų šventųjų vardus savo vaikams vadinti, nes kitaip negalėjo.
Dabar gi vadink, kaip nori. Bet žmonės, kaip tos avys, kurioms iš aptvaro tik vartus paliko, vis tiek tik per tuos vartus eina. Tvoros nėra, o savo vaikus senelio, tėvo ar dėdės garbei (kurie taip pavadinti buvo, nes pasirinkimo nebuvo) ir toliau krikščioniškų šventųjų žydiškais, romėniškais, graikiškais ar slaviškais vardais vadiname.
Nėra ką kalbėti apie tuos, kurie laisvoje Lietuvoje savo įmones ir įstaigas vadina užsienio kalba.
Tereikia sužinoti ar lietuvis savo vaikams davė lietuvišką vardą ar ne ir ar savo įmonę pavadino lietuviškai ar ne, ir sužinosi ar su baudžiauninku ar su laisvu žmogumi turi reikalų.
2016-10-20
Visata yra meilės banga. Kiekvienas esame tokiame virpesyje, kokiame esame. Kai esame meilės virpesy, susiliejam su Visata. Esam Visata.
2016-09-25 Bedburg
Yra du požiūriai – vienas, kad gyvenimas, tai atsitiktinių įvykių seka ir kitas, kad gyvenimas, tai dėsningai vykstančių įvykių seka. Asmenys, imantys ir duodantys kyšius, gaunantys „nuomilžius” (otkatus), greičiausiai, įsivaizduoja, kad tai atsitiktinai tinkamai susiklosčiusios palankios aplinkybės jų gyvenime, kuriomis reikia pasinaudoti. Manantys, kad gyvenimas yra dėsningas, supranta, kad kiekvienas veiksmas sukuria atoveiksmį, tik nežinia kokį. Niekas tiksliai nežino, kaip paveiks gyvenimą žemės drebėjimas – pas ką ir ką sugriaus, taip ir nedora veikla, taip pat nežinia, kokį atsaką iššauks – bet atsakas bus. Gal sveikatai, gal santykiams šeimoje, gal pinigams, gal dar kam nors atsilieps. Kaip galvojate, ar teisingai rašau?
2015-03-30
Kol žmonija nesukurs vieningos savo vystymosi vizijos, bendro atskaitos taško, tol bus mūsų apsaulyje [planetoje] betvarkė.
Mano galva pradėti reikėtų nuo to, kad nustoti savo tikybas brukti kitiems. Pavyzdžiui – Lietuvoje ant kiekvieno kampo nukryžiuoto žmogaus atvaizdą gali rasti. Neturėtų to būti viešose vietose. Namuose tikinčiųjų, šventyklose tebūnie. Bet kodėl turiu matyti tai valstybinėse mokyklose, ambulatorijoje ar pakelėje?
2016-11-10
Kaip gali pasaulinis karas pasibaigti Europoje? Pasaulinis karas gali pasibaigti tik pasaulyje. Europoje gali pasibaigti tik kai kurie iš pasaulinio karo veiksmų. Laikas būtų pradėti švęsti rugsėjo 1 – kaip gedulo dieną WWII pradžia ir rugsėjo 2 dieną – šventinę dieną WWII pabaiga. Solidariai visam pasauliui minėti. Ir, jei jau daryti šventines dienas, tai bendra pasaulinio karo pabaiga negali būti mažiau svarbi, nei to karo dalis. Rugsėjo 2-oji nėra šventinė diena. Kodėl?
2015-05-08
Žodis „Lietuva” turi kelias reikšmes. Viena, tai „sąjunga” – susiliejimas į vieną bendruvą. LDK buvo tokia didelė sąjunga. Antra – žmogaus dvasinio ir kūniško pradų susiliejimas. Todėl teiginys „tegu Saulė Lietuvos tamsumas prašalina” turėtų tokią reikšmę – prašome Saulės, kad ji panaikintų tamsumas, trukdančias susilieti žmogaus dvasiai ir kūnui, tapti vieniu, bei Saulė apšviestų tuos tamsos užkaborius, kurie trukdo žmonėms susilieti į bendrą būvį.
Dėl eilutės apie stiprybę, kurios turime semtis iš praeities manau, kad stiprybės reikia semtis iš dabarties, iš dabartinio suvokimo, nes pasaulis keičiasi ir tokios stiprybės, kurią matome Vytauto didžiojo paminkle Kaune, kur jis atvaizduotas, pamynęs rusą, vokietį, lenką ir totorių, mums nebereikia. Geriau būtų taip – „Iš dabarties Tavo sūnūs te stiprybę semia”. Juolab dabartis savyje turi visą praeitį, todėl pakeisdami šį žodį, praplėstume savo galimybes.
Kudirka irgi gali klysti.
2015-07-06
Vis galvoju, kodėl, kai rengiamas koks nors čempionatas (žemyno ar pasaulio), dažniausiai girdime didelį norą šeimininkams laimėti labai daug visko? O juk būtų taip smagu, kad labiausiai šeimininkams rūpėtų padaryti KITIEMS šventę. Ypač džiaugtis svečių pergalėmis, sirgti dėl jų. Tai būtų taip SVETINGA, KILNU, GARBINGA, ŠIRDINGA.
2015-08-14
Didybė, kuri dalinasi išmintimi, vertinga tik yra.
Didybė, kuri garbinama, šlovinama, prieš ją klaupiamasi – vergystę daugina.
Didybė, kuri dalinasi išmintimi, vertinga tik yra.
2015-09-22
Kaip pažiūrėtumėt, jei Grybauskaitė visiems lieptų persikrikštyti musulmonais? Pati persikrikštytų ir kitiems lieptų. O kas nenori, baustų. Katedrą nugriautų ir mečetę jos vietoj pastatytų. O po kokių 6–7 šimtų metų visi švęstų musulmoniškos tautos išlaisvinimo iš netikėlių krikščionių tikybos metines?
2016-03-18
Štai pataisytas DELFI pranešimas:
Valstybinė mokesčių prižiūrykla [inspekcija] (VMP) [VMI] praneša [informuoja], kad šiandien VMP [VMI] prie Mainių [finansų] Vyrtarnos {vyriausia tarnyba = vyrtarna} [ministerijos] (MV) [FM] viršininkas pasirašė įsakymą, kuriuo gyventojams iki 2016 m. gruodžio 31 d. atidedamas užsienio paskolų [kredito] įstaigose esančių sąskaitų bei gintraininių [elektroninių] sąskaitų pateikimo [deklaravimo] laikotarpis [terminas], rašoma pranešime spaudai.
VMP [VMI] taip pat buria žinovų [ekspertų] junginę [komandą], kuri, įsiklausydama į visuomenės nuomonę bei patarimus, tikslins [koreguos] taisykles, nustatančias [reglamentuojančias] gintraininių [elektroninių] sąskaitų pateikimo Mokesčių prižiūryklai [inspekcijai] tvarką.
Ši žinia [informacija] bus parengta ir paskelbta viešai, suderinus ją su visuomene ir kitomis įstaigomis [institucijomis].
Mokesčių valdytojas [administratorius] pažymi, kad visada siekia laiku ir tinkamai pranešti [informuoti] mokesčių mokėtojams apie jų mokestines prievoles, padeda jas įgyvendinti mažiausiomis sąnaudomis, o patikrą [kontrolės mechanizmus] naudoja tik pavojingiausiems [rizikingiausiems] mokesčių mokėtojams.
DELFI pirmadienį rašė, kad iki gegužės 2 d. apie užsienio taupyklose [bankuose] turimas sąskaitas arba gintrainines [elektronines] sąskaitas, pavyzdžiui, „Paypal”, „Paysera” nepranešę gyventojai sulauks baudų.
Prievolė pranešti [informuoti] VMP [VMI] apie turimas sąskaitas užsienio taupyklose [bankuose] nėra nauja, tačiau iki šiol gyventojams daug klausimų nekėlė, nes to neatlikus, negrėsė jokios baudos.
2016-03-24
Šiandien pasijaučiau kaip tikras homo lituanus. Ėjau į sauną Vokietijoj, tai nusipirkau tokias maudymuisi skirtas kelnaites. Atėjau į sauną, vokiečiai sako, maukis kelnes, čia visi nuogi prausiasi, beje, ir vyrai ir moterys kartu. Ir kur tavo rankšluostis arba palaidinis (chalatas), kad pasiklotum kur sėdėsi? Teko eiti dar rankšluosčio. O maudymosi kelnaitės tik plaukykloje (baseine) pas juos naudojamos.
Pas anglus kai buvau, tai visur su tom kelnaitėm.
Beje, homo lituanus pasijaučiau todėl, kad labai smagiai nusiprausiau ir dabar galvoju, kad lietuviai yra pati sėkmingiausia tauta per visą pasaulio Būtovę (istoriją).
Paklausite – kodėl?
Maloniai atsakysiu – nes mes esame lietuviai ir Lietuvoje gyvename ir ją mylime, ja rūpinamės ir džiaugiamės.
Kas begali būti geriau?
2016-03-26 Heilbronn
Sveikinu visus visus, ir mažus ir didelius, ir vyrus ir moteris su didele švente.
Švente, kurioje telpa viskas nuo A iki Ž.
Ir pavasaris, ir ruduo. Ir moterys, ir vyrai. Ir vaikai, ir tėvai. Ir skausmas, ir džiaugsmas. Ir ašaros, ir juokas. Ir mirtis, ir gimimas. Ir deguonis, kurį įkvepiame, ir anglies dvideginis, kurį iškvepiame. Ir žinojimas, ir nežinojimas.
Ši šventė vadinasi – aš esu.
2016-03-27
Paklauskite, kodėl manau, kad Lietuva myriop eina? Beveik visur pamatysime svetimtautiškus pavadinimus, kai tikrai galima būtų rasti gražius lietuviškus. Skaudžiausia, kad mano draugai tokius renkasi.
1. Ignas Bakėjus vadovauja „Insanity” ir „Myhero” kūno lavinimo judėjimams. Lyg ir rado kuo pakeisti anglišką „Insanity” – kas lietuviškai reiškia „beprotybė” (sakyčiau, nelabai gera reikšmė, nes lyg ir nuteikia raumenų augimui ir smegenų mažėjimui). Taigi, Ignas Bakėjus rado, kad puikiai tiktų vadintis „Siaučiam” – ir skambus ir lietuviškas ir be silpnaprotystės ir jėgos jame yra. Bet nenori būti lietuviu nors tu ką. Kala vinį į lietuvybės karstą.
2. Kitas mano draugas Vytautas V. Landsbergis turi leidyklą, kuri vadinasi „Dominicus”, anksčiau buvo „Dominicus Lituanus” dabar sutrumpino iki „Dominicus”. 19 a. lietuviams lietuviškų žodžių nepritrūkdavo – „Aušra”, „Varpas”, „Lietuviškasis balsas”, „Šviesa”, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, „Tėvynės sargas”, „Vienybė lietuvninkų”, o 21 a. trūksta. Dar viena vinis į Lietuvos karstą.
3. Mindaugas Vidugiris irgi geras mano draugas vykdo stovyklas vaikams „Whatansu” – pavadinimo reikšmės niekas nežino ir dar su lenkiška W raide, lotynų kalboje tokios raidės – W – nėra. Ir dar rengia dvasines stovyklas „Masters of Calm” – lietuviškai tai būtų „Ramybės gudai”. Siūliau po truputį pereiti prie lietuviško pavadinimo „Mokas” (taip vadindavosi senovės Lietuvoje akmuo prie kurio buvo mokoma). Pagal skambesį iš pirmųjų angliško pavadinimo „Masters of calm” susidaro šis žodis. Mindaugui lyg ir patiko mintis, bet ne tiek, kad įgyvendinti. Dar pora vinių į lietuvybės karstą.
4. Ramūnas Karbauskis vykdo daug gražios Lietuvos sveikatinimo ir lietuvinimo veiklos, bet „Baltų arena” atsirado jo kieme. „Baltų arena”, tai du nelietuviški žodžiai. Suprantu, kad gal įprasti. Daug yra įprastų dalykų, kuriuos Ramūnas imasi taisyti. Pvz. mažinti svaiginimąsi. Vadinasi mato tautos svaiginimęsi grėsmę. Ir tai yra sveikintina. Tik keista, kad grėsmės nemato lietuvių kalbos užterštume. Dar pora vinių į lietuvybės karstą
5. A.a. „Romuvos” vadovas Jonas Trinkūnas taip ir mirė neišdrįsęs savo žydiškos kilmės vardo „Jonas” (žydiškai tariasi Jahanan ir reiškia „Jahvė išklausė”) pakeisti į lietuvišką Jaunius, kuriuo prisistatinėdavo, eidamas vyriausio krivio pareigas. Galima susidaryti vaizdą, kad Jonas Trinkūnas turėjo sceninį vardą „Jaunius”, kaip Elena Puidokaitė – „Atlanta”. Vadinasi „Romuvos” veikla ne dvasinė, bet teatrinė. Didelė vinis į lietuvybės karstą.
6. Dabartinė „Romuvos” vadovė vardu Inija. Žodynas šį vardą kildina iš svetimvardžio Virg-inija galūnės. Gal bent Inija, kaip vyriausia Lietuvos krivė, išdrįs tapti lietuve ir, pasikeitusi savo nelietuvišką vardą į lietuvišką, parodys visai Lietuvai pavyzdį, kaip reikia atsilietuvinti.
Bet kol tai neįvyko – dar viena vinis į lietuvybės karstą.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad mano išvardinti žmonės yra tie, kuriems iš tikrųjų rūpi Lietuva, ir jie turi svorį mūsų šalyje, yra pavyzdžiai. Jeigu jie daro ką nors lietuviško – yra lietuviškumo pavyzdžiai. Jei daro nelietuviško – yra nelietuviškumo pavyzdžiai. Ir į juos žiūrintys ir juos matantys kartoja tai, ką jie daro su savo įmonių pavadinimais ir savo vardais.
Jeigu ne šie žmonės puoselės lietuvių kalbą, tuomet kas?
2016-09-25 Bedburg
Kiek žinau, tikrasis Europos centras yra keli kilometrai nuo tos vietos, kurioje jis yra pažymėtas. Šis neatitikimas išėjo todėl, kad prancūzų institutas iš pradžių koordinates pateikė minučių tikslumu, o vėliau, kai jau buvo pasirinkta vieta Europos Centro paminklui, šias koordinates patikslino iki sekundžių. Ir dabar tikrasis Europos Vidurys yra už kelių kilometrų nuo to, kurį mes visi žinome ir, kas pažymėtina, privačioje žemėje.
2016-03-27
Žmogus be savasties – nedvasingas. Mele.
Jis gali būti uolus katalikas ar pagonis, bet, greičiausiai, tik daro taip kaip kiti, bet visai nesiekia savo savitybės pažinti.
Dvasingas žmogus yra pats sau tikyba (religija). Žmogus, praradęs savastį, renkasi pakaitalą – kokią nors kitų žmonių sukurtą tikybą, ir kuo daugiau žmonių toje tikyboje, tuo jam ramiau, nes daugelis taip daro – vadinasi taip teisinga.
Atkreipkite dėmesį, kokius gėrimus geriate – Cacacalą ar Pepsicalą? Mums duoda rinktis iš dviejų melų.
Gerkite gryną vandenį. Vanduo yra visada vanduo.
Teisinga yra taip, kaip Jūsų, labai dažnai giliai paslėptas, vidinis Aš Jums sako. Jei gebate girdėti ir apskritai suprasti, apie ką sakau.
Didžiausias Žmogaus Išsipildymas tapti savimi. Vidinė tai siekiamybė. Dažnai siekiantys išorinių siekiamybių – neturi vidinių. Moka tik copy–paste daryti.
2016-09-25 Bedburg
Vilnius buvo laimės ir švenčių sostinė. Krokuva politinė, o Vilnius pramogų. Karaliai ir didieji kunigaikščiai atvažiuodavo pailsėti, atsipūsti, pabūti. Iš čia ir 1636 m. opera [skambaveiklis] Vilniuje, ne Krokuvoje. Iš ten tik dekoracijos atvežtos.
Ačiū Liepai Eglei (Liepa Rimkevičienė) už padavimo įkūrimo vienos smulkmenos priminimą – mergaitės, atvestos aukoti Vilniaus pilies statybai, Dievai pasigaili, tik lauko gėlių puokštę paritintas akmuo, kaip auką pasiima.
Taigi.
Atstatykime Gedimino pilį (Aukštutinę) ir apsodinkime Gedimino kalną GĖLĖMIS, kad visada žinotume, kad Vilnius, tai laimės, džiaugsmo, meno, grožio, gėrio sostinė.
2016-05-16 Malente
Ar žinote, kad žodis „miestas” yra nelietuviškas? Tai slaviškas „mesto” – „vieta”. Lietuviškai siūlau vadinti „VIEŠE” – pilis su aplink esančiais gyvenamaisiais pastatais (LKŽ). Tik Vilniuje pilį, žinoma, reikia atstatyti, ir bus ne Vilniaus miestas, o Vilniaus viešė. :)
2016-05-04 Siek
Iš Jolitos Kančienės ir Jono Minkevičiaus knygos „Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis”:
Užbėgant įvykiams už akių, reikia pasakyti, jog V. Landsbergis-Žemkalnis, Katedros aikštės rekonstrukcijos autorius, visapusiškas architektūros – istorijos, teorijos, praktikos – žinovas pasisakė prieš Katedros frontono skulptūrų atstatymą. Jis teigė, jog dar 1937 m. Katedrą restauruojantiems lenkams buvo kilusi mintis šias skulptūras nuimti, nes jos buvo pripažintos nepriimtinomis nei istoriniu, nei meniniu, nei ideologiniu požiūriu (L. Stuokos-Gucevičiaus projekte jų nebuvo, padarytos vėliau; medinės, apkaltos skarda ir nudažytos skulptūros buvo neproporcingos, teatrališkos, neatitiko neoklasikos reikalavimų, vaizdavo Konstantinopolio karalienę šv. Eleną, rytų graikų apeigų krikščionių patronę, Rusijos globėją, ir maldingai nusižeminusius Lietuvos ir Lenkijos patronus – šv. Kazimierą bei šv. Stanislovą). Anot architekto, atstatytos skulptūros vėl darkys harmoningą Katedros fasadą, o mūsų mintis, matyt, valdo vien noras pasipriešinti ateizmo įvykdytam griovimo aktui. *
*Landsbergis V. Archikatedros frontono skulptūros. Atstatyti ar ne? // Gimtasis kraštas. 1985. Balandžio 13–19. Nr. 15(1152). P. 8
2010
Kodėl abejoju skiepų nauda? Todėl, kad abejoju gydytojais. Kodėl abejoju? Pažiūrėkit, kiek gydytojų nesveikai gyvena – valgo bet ką, rūko, svaiginasi. Kodėl gydytojai neprotestuoja prieš Lietuvos girdymo politiką? Net kai kurie iš jų kartais pareiškia, kad šiek tiek alkoholio sveika. :) ): Kodėl gydytojai, nesiekia, kad Lietuvoje atsirastų profilaktinės poliklinikos, kuriose visi Lietuvos gyventojai galėtų kartą per metus pasitikrinti pilnai sveikatą. Juk taip daugeliui ligų galima būtų užbėgti už akių. Paskatinti žmones tai daryti padėtų, sakykime, 1 % fizinių asmenų mokesčio sumažinimas pasitikrinusiems sveikatą. Ir dar stebiuosi, kad gydytojai viskuo tiki, ką juos mokino ugdymo įstaigoje. Aklai. Sektantiškai. Tikri mokslininkai viską patys patikrina ir viskuo abejoja. Tuomet artėja tiesa.
2016-05-04 Siek
Rusijos Federacija ir Japonija turi panašų gyventojų kiekį. Būtų įdomu įsivaizduoti, kaip atrodytų šios dvi šalys, sukeitus gyventojus vietomis. Lengva rusams kelti vėją, kai po kojom nafta, dujos, deimantai, metalai. Japonai net vandens geriamo savo neturi, o yra 3–4 ekonomika pasaulyje. Sakyčiau, tautą reikėtų vertinti pagal tai, ką ji iš tikrųjų sukuria, o ne pagal tai kas jai „iš dangaus nukrenta”.
2014-12-05
Sveiki, esu Daugvardas Noreikis. Šių, 2009-ųjų, metų vasarą, nuo birželio 1 dienos iki liepos 10 atlikau pilną kūno, proto ir dvasios išsivalymą – gėriau tik gryną vandenį.
Liepos 11-os dienos rytą, o tai buvo 41-os dienos susilaikymo nuo maisto valgymo rytas, pajutau stiprų norą valgyti, supratau, kad kūno, proto ir dvasios išsivalymas baigtas. Pridursiu, kad niekam nesiūlau šito daryti, nes be tinkamo dvasinio nusiteikimo, toks išsigryninimo būdas gali būti pavojingas.
Taigi, noriu pasidalinti tam tikromis mintimis, užrašytomis 2009 m. liepos 7–13 dienomis. Tai buvo paskutinės keturios iš 40-ies kūno, proto ir dvasios valymo dienos bei trys jau pradėjus maitintis.
Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tuo laiku Lietuvos Žaliųjų Sąjūdžio Partija dar nebuvo įsisteigusi, o sužinojęs apie galimą naują visuomeninę-politinę jėgą, buvau 2009 09 01 susitikęs su jos vadovu Juozu Dautartu, kuris mintims, išdėstytoms mano sąsiuvinyje, pritarė tik dalinai.
Lietuvos Žaliasis Judėjimas „DARNA”
Nuostatos:
1. Tikslai: puoselėti savo, savo judėjimo narių ir visos Lietuvos „žaliąsias” vertybes – švarų kūną, protą, jausmus ir dvasią; švarų maistą; švarią atsinaujinančią energetiką ir t.t.; pagarbų bendravimą; švarią kalbą – be svetimybių, skatinti ieškoti tarptautiniams žodžiams tinkamų lietuviškų atitikmenų.
2. Narystė: Kiekvienas pritariantis TIKSLAMS gali stoti į šį judėjimą, jeigu mažiausiai vienerius metus gyvenęs blaiviai – t.y., iš viso nevartojęs svaiginančių gėrimų (taip pat ir silpnų – tokių kaip sidrai, „fizai” ar gira, turinti savo sudėtyje alkoholio); tabako (rūkomojo, uostomojo ir kt.); raminamųjų vaistų, vaistų nuo skausmo ( išskyrus ūmius ir trumpalaikius atvejus); haliuciogeninių medžiagų (haliuciogeninių grybų, marihuanos ir kt.); kitų narkotikų.
Be to, LŽJ nariai nuolatos mankština savo kūną ir rūpinasi savo sveikata.
3. Religija: religijos, tikėjimai ir dvasinės praktikos yra vertinamos kaip vienos iš pagalbinių priemonių, skirtų žmogui savarankiškai suvokti savo vietą Žemės rutulyje ir Visatoje, bet ne kaip pagrindinis sekimo ir gyvenimo tikslas.
Kiekviename tikėjime (religijoje) yra labai daug teigiamų (pozityvių), suprantamų ir naudingų dalykų, bet gali būti ir tokių, kurie įneša neaiškumų į tiesioginį pasaulio supratimą, betarpišką būties išgyvenimą, todėl tikėjimai (religijos) ir kitos dvasinės praktikos turi tik patariamąjį „balsą”, o vadovaujamasi (vykdant LŽJ „DARNA” veiklą) sveiku protu ir betarpiškai pajautos (intuicijos) pagalba bendraujant su kūrinija – gamta, medžiais, gyvūnais, akmenimis, dvasiomis, Žeme, Saule, Mėnuliu ir kitais dangaus kūnais, bei Kūrėju – įsiliejant į Visatą ir tampant sąmoninga jos dalimi.
Vienintelis būvis, kuris leidžia sąmoningai pasiekti ryšį su Visata, yra Nuolatinis Visiško Blaivumo būvis. Juk kitiems gamtos nariams, ne tokiems „išradingiems” kaip žmogus (medžiams, gyvūnams, akmenims ir t.t.) nereikia šių „pagalbinių” priemonių.
Tik būdamas sveiku, darniai sugyvendamas su aplinka, gamta, Visata žmogus gali būti laimingu.
2009
DVASIA, tai lietuviškas dvasinis mokymas, atkurtas 2009 metų kovo 11 dieną. Šio mokymo tikslas išmokyti žmogų rasti raktą nuo savasties vartų, jo vidinio AŠ buveinės. Kartą užmezgęs ryšį su savastimi, jis gali su ja draugauti visą gyvenimą, pasitikrindamas visas žinias, santykius, požiūrius, su kuriais tenka susitikti. Toks žinių iš aplinkos derinimas su širdies balsu leidžia tiksliai vadovauti savo gyvenimui, be klaidingų nukrypimų eiti asmeninės Dalios keliu, išpildant pašaukimą, atnešantį džiaugsmą ir laimę, bei įprasminantį būtį.
Kuo ilgiau pratinamės girdėti savo vidinį balsą, tuo tampame labiau savarankiški ir mažiau priklausomi nuo kartais klaidinančio aplinkinio pasaulio poveikio. Viskas, su kuo susiduriame, praeina pro mūsų dvasinį koštuvą ir pajautus, kai kažkas svetimo ar kitam laikui būdingo bando mus paveikti – ramiai, drąsiai ir ryžtingai to atsisakome, tuo būdu išsaugodami jėgas, bei laiką, skirtus tikrojo vidinio dvasinio pašaukimo įgyvendinimui.
DVASIOS įšventinimo metu suvokiame savo vidinę esmę, bei atrandame vardą, kuris apibūdina ją. Vardas saugomas paslaptyje, idant galima būtų labiau susitelkti į ryšio su juo mezgimą ir bendradarbiavimą, užuot aptarinėjus to vardo ypatybes su kitais žmonėmis, su kuriais ir taip pakankamai bendraujame apie įvairius kitus dalykus. Mūsų, žmonių trūkumas yra tai, kad akivaizdžiai per mažai laiko skiriame sau, apmąstymams bei įsigilinimams apie savo pašaukimą ir paskirtį. Daugumą šių atsakymų galime gauti iš tiesioginio mūsų gyvasties šaltinio – mūsų vidinio AŠ. Kasdien raskime laiko ryšio su juo užmezgimui, klausimų jam uždavimui ir atsakymų gavimui.
Kiekvienas žmogus yra kažkiek kitoks. Kiekvienas mūsų turime skirtingą Dalią, kurios išpildymas leidžia nutapyti nuostabų mūsų visų bendrą paveikslą.
Blogiausia, kai imamės tapyti kitam skirtos paveikslo dalies dėl per mažai išvystyto vidinio savasties pajautimo ir per didelės išorės įtakos – visuomenės, draugų, tėvų, mokytojų, papročių, tikybų, nuostatų dėl lyties, tautybės, amžiaus, grožio, sėkmingumo...
Todėl eikime į savo gilumą, mes su ja turime ypatingus santykius – esame vienas kitam svarbūs ir reikalingi, todėl gyvenkime tuo, kuo mus akina mūsų vidinė esatis, vykdanti bendro Visatos darbo dalį, skirtą būtent mums.
Būkime laimingi.
Dalyvaukite trumpuose ir veiksminguose mokymuose – pasinaudoję įgytomis žiniomis, rasite pilnatvę ir tapsite savarankiški.
DVASIA (DVAJA) – šiuolaikinis lietuviškas dvasinis kelias – paprastas, aiškus, atveriantis kiekvieno žmogaus ypatingąją savastį, lengvai suprantamas ir lengvai perduodamas, atsako į bet kokius klausimus, naudojantis vidiniu žmogaus šaltiniu. Giluminė žmogaus savastis tampa mokytoju – visos gyvenimo sritys tampa nušviestos iš vidaus.
Juk ar gali stebėtis, kai žmogus, pažinęs klausimą apie tai, kas jis yra, iš kur ir kodėl bei susidūręs su spengiančia tyla, vietoje išsamaus ir apčiuopiamo atsakymo, ima savo vidinę tuštumą pildyti svaigalais ar tikybinėmis sakmėmis? Kiti vengia dvasinės tikrovės ir gyvena taip, lyg būtų tik medžiaginis pasaulis, nuspręsdami, kad tikra yra tik tai, kas vyksta šiandien, ir gyvenimas baigiasi kūno mirtimi.
Ir vienas ir kitas požiūriai yra pagimdyti nuoseklumo ir gilaus mąstymo stokos. Juk viską, ko žmogui reikia, kas jam būtina, jis yra gavęs gimdamas iš gamtos – ir akis, kad matytų, ir burną, kad kalbėtų, ir rankas, kad galėtų į tąją burną maisto įdėti. Taip pat yra ir su savo dvasinės prigimties pažinimu – visi atsakymai laukia mūsų viduje, tik dėl greito šiuolaikinio gyvenimo sunkiai besugebame pasiekti būseną, kuri leidžia šiuos atsakymus gauti, todėl ir naudojamės kažkieno kažkada sugalvotais ir į gražų rūbą įvilktais mokymais bei tikybomis. Gal ir yra gerai, kai žmogus tuose mokymuose ieško išminties krislų, kurie galėjo ten patekti – pasitikrindamas su savo savastimi, gali imti juos naudoti. Grėsmė randasi, kai visi dvasiniai mokymai ar tikybos imami už gryną brangakmenį ir jais pasitikima beatodairiškai.
Yra žemėlapiai ir yra gyvenimas. Kai atsiranda skirtumai tarp žemėlapio ir gyvenimo – kuo reikia pasikliauti? Atsakymas vienas – gyvenimu. Todėl ir būtina labai nuosekliai tikrinti viską, su kuo susitinkame ir ką patiriame. Būsena, kuri leidžia pasiekti vidinę išminties saugyklą yra ramuma, „stovintis vanduo be vėjo”, gilma, nėris – nugrimzdimas, paliekant visas aistrų, nuotaikų, nuomonių, požiūrių ir jausmų „vėtras ir bangas” kažkur toli „viršuje”, sau pasiliekant tik taiką.
Štai vidinė taika ir yra įrankis, erdvė, būsena, kuri sudaro sąlygas asmeniniam pokalbiui su gilumine žmogaus savastimi. Kiekvieno žmogaus vidinė savastis turi savo vardą – tereikia mintimis paklausti norimo klausimo ir atsakymas ateis į galvą kaip vaizdinys arba kaip žodis, pavadinimas iš kelių žodžių, anksčiau girdėtas arba visai naujas. Žmogus turėtų saugoti ir laikyti paslaptyje savo asmeninės savasties vardą, nes tai yra jo ir tik jo ryšys su Visata.
„Užkerpėjusiems” žmonėms reikalingos ilgesnės pratybos, kad galėtų pasiekti savąją savastį. Stenkimės, užsiimkim ir tikslas anksčiau ar vėliau bus pasiektas.
Kai jau ryšys yra užmegztas ir aiškiai girdime savo vidinį balsą – galime imtis tikrinti, ar žinios gautos iš aplinkos – mokyklos, kitų žmonių, tikybų (religijų) ir t.t. – yra atitinkančios mūsų dvasinę savastį.
Žingsnis po žingsnio, teiginys po teiginio, taisyklė po taisyklės, žodis po žodžio, vaizdinys po vaizdinio, dėsnis po dėsnio ir atsirinksime, kas yra gyva, o kas šiaip.
Gyvenkime tik gyvu. Tik tuo, kas yra Jūsų vidaus patikrinta ir patvirtinta.
Ar mes papūgos, kad aklai kartotume svetimus žodžius?
Ar mes beždžionės, kad aklai darytume svetimus veiksmus?
Ar gal kiekvienas mūsų yra savitas?
Savitas – reiškia veikiantis pagal savo savastį. Vieno žmogaus savastis kartais gali sutapti su kito žmogaus tam tikromis savybėmis, ypatybėmis, bet kitoje vietoje jau gali būti kitokia.
Būkime įtarūs, kai žmonės veikia, kalba, mąsto suvienodintai. Tai yra pirmas požymis, kad jie vadovaujasi kažkieno jiems primestomis, o gal ir jų pačių prisiimtomis, bet svetimomis jų savasčiai taisyklėmis, mokymais, tikybomis (religijomis), kurioms jų vidinis Aš, gal ir priešiškai nusiteikęs, tik dėl užsiteršimo (svaigalų, rūkalų ir kitko) jau žmogus nebegirdi savo savasties balso. Atsiduota svetimybei. Ar sąmoningai ar kitaip likta be vidinės ašies, aplink kurią turėtų suktis gyvenimas. Be savo pašaukimo bei užduoties žinojimo ir jos išpildymo.
Vadinasi, ir be laimės.
Ar tas, kuris gyvena svetimą gyvenimą yra žmogus?
DVASIA, tai naujas dvasinio lietuviško mokymo DVAJA pavadinimas. Pasitikrinus žodynuose, buvo įsitikinta, kad DVASIA turi abi reikšmes, iš kurių buvo sudarytas sudurtinis žodis DVAJA – tai dvasia ir jėga. Taigi, tenka grįžti prie senojo, turinčio gilias šaknis lietuviško žodžio, kuris ir savo reikšme ir skambesniu pavadinimu puikiai atitinka šio mokymo esmę.
Kaip žinia, DVASIA (DVAJA), tai senasis lietuviškas dvasinis mokymas atkurtas 2009 metais. Jo paskirtis dvejopa. Visų pirma, tai priemonė užmegzti ryšį su savo savastimi, siela, vėle (nors vėle reikėtų vadinti sielą be kūno) arba, kitais žodžiais tariant, savo dvasine prigimtimi. Įšventinimo metu žmogus suvokia savo sielos esmę ir gauna tą esmę atspindintį vidinį vardą. Šis vardas yra paslaptis. Kiekvienas žmogus žino savo vidinį vardą, kaip raktą į jo vidinės savasties ir išminties valdas. Žinodami savo sielos vardą, ramybės būsenoje galime gauti visus atsakymus iš savo vidinio AŠ ir Visatos, be tarpininkų – tikybų (religijų) ir kitų reiškinių bei žmonių, tuo išvengdami savo savasties raiškos iškraipymų. Visų antra, DVASIA (DVAJA) yra priemonė kurti vaizdinius, naudojantis keliais REIKŠLAIS (SIMBOLIAIS). Taip sukurti vaizdiniai leidžia įgyvendinti savo norimus tikslus ir patenkinti svarbius poreikius. Labai veiksmingas vaizdinių kūrimo darbas yra draugovėje (grupėje) kartu su kitais žmonėmis ir kitomis dvasinėmis būtybėmis. Tokiose draugovėse siūloma, be asmeninių kiekvieno draugovės nario vaizdinių, kurti ir bendrus – įstaigą, viešę [miestą], šalį ir Žemės rutulį darninančius vaizdinius.
2009
Esu atlikęs kažkada Arklėnuose tokį dalyką – gulėjau tokiam gulte ir, žiūrėdamas i dangų, pradėjau galvoti, ką aš turiu. Dažniausiai galvojame apie tai, ko mums trūksta, ką praradome, ko dar nepadarėme. Kai pabandžiau „suskaičiuoti”, ką turiu – tokiu turtingu pasijaučiau... Kartą per dieną pasidžiaugti tuo, ką turime, tikrai puikus būdas nuotaikai pakelti :)
2011-08-07
Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas – „Lietuvių vardų kilmės žodynas”, 1994m., (33–34 psl.).
XVI a. antrojoje pusėje, po Tridento bažnytinio susirinkimo (1545–1563), kuris įsakė krikštyti tik šventųjų vardais, tautiniai vardai iš dokumentų išnyko, visuotinai įsigalėjo krikštavardžiai. Tik jie ir buvo Lietuvoje vartojami daugiau kaip tris šimtmečius. XIX a. antrojoje pusėje suaktyvėjus nacionaliniam sąjūdžiui, ėmus domėtis Lietuvos istorija, pradėta duoti vaikams ir senuosius lietuviškus vardus.
2010
Lietuvių Lietuvoje jau seniai nebėra, vietoje jų gyvena šiek tiek lietuviškai kalbantys lenkai, rusai ir keli vokiečiai.
Tie, kas katalikai – tie lenkai, tie, kas matperemat – tie rusai, tie kas save „baltais” vadina, tie vokiečiai.
Visi jie pagarbiai žiūri į išnykusią lietuvių tautą. Kaip muziejuje. Į senovės kariūnų kovas, į pokario partizanų... Kartais pavaidina senovės tikybą, kaip Romuva. Buvęs vadovas buvo Jonas Trinkūnas, taip ir neišdrįsęs tapti lietuviu – pasikeisti dokumentuose žydiško Jono vardo į lietuvišką Jaunius. Dabartinė vadovė Inija, taip pat tik svetimvardžio Virg-inija galunė.
2016-09-19 Wörth an der Isar
Aš šypsaus šypsaus šypsaus
Aš juokiuos juokiuos juokiuos
Aš šypsaus šypsaus šypsaus šypsaus
Šypsaus šypsaus šypsaus
Aš juokiuos juokiuos juokiuos
Aš šypsaus šypsaus šypsaus
Aš juokiuos juokiuos juokiuos juokiuos
Juokiuos juokiuos juokiuos
2016-11-30 Buchholz (Aller)
Kai senovėje vaikas užaugdavo, tada jis ir „vaikiško pasaulio supratimo” netekdavo taip, kaip naujagimis netenka gimsties [placentos] su virkštele. Suaugęs žmogus imdavo matyti pasaulį kaip visumą, be tarpininko – ugdytojo, ir jausdavosi darnia šios visumos dalimi. Jis matydavo priežasties – pasekmės ryšį, suprasdavo pasaulio sąrangą, galėdavo pasirūpinti savimi ir darniai
sutarti su visata.
Bet kartą atsitiko baisi nelaimė! Šis „vaikiškas pasaulio supratimas” ėmė „nebeatsijunginėti” ir suaugę žmonės likdavo, o ir iki šiol tebelieka, „vaikiško pasaulio supratimo” įkaitais. Todėl žmonija nustojo matyti pasaulio sąrangą ir neteko laisvės. Ėmė rastis tikybos [religijos], valstybinė santvarka, karai, neišgydomos ligos, noras svaigintis.
2009 metų vasario 16 dieną Arklėnų kaime, sodybos kieme gulėjęs akmuo tapo akmeniu, galinčiu priimti iš suaugusio žmogaus „vaikišką pasaulio supratimą” arba šio supratimo liekanas („prielipus”). Tereikia prieiti prie akmens ir paprašyti „Akmenėli, pasiimk mano „vaikišką PROTĄ””, ir akies mirksniu tai atsitinka. Vieni beveik nieko nepatiria, kiti širdies plote stipresnį ar silpnesnį judėjimą jaučia, dar kiti – virpėjimą galvoje ar kur kitur. Kiekvienam savaip šis „vaikiškas pasaulio supratimas” būna susigulėjęs. Pokyčiai dažniausiai yra jaučiami iš karto, bet prisitaikymas prie kitokio gyvenimo supratimo trunka apie tris mėnesius.
2009-03-21 Šeštadienis
Asmeninio apreiškimo būdu Arklėnų kaimo gyventojui 2009 metų vasario 16 dieną atskleista, kad akmuo, iki to laiko gulėjęs sodybos kieme, nuo šiol turi ypatingą „sugebėjimą” – atima iš žmonių sąmonės tam tikrus suvaržymus ir atribojimus, kurie kuria iškreiptą pasaulio matymą, ir to pasekmė yra nedarnus žmonių ir visos žmonijos gyvenimas. Pirmasis sąmonės išlaisvinimo nuo suvaržymų lygmuo – Žmogiškasis lygmuo. Šiame lygmenyje buvo apreikšti keturi skirtingo pobūdžio suvaržymai:
Ego arba vaikiškas protas (trumparegiškas savanaudiškumas), tai sąmonės apribojimas, kuris buvo skirtas naudoti tik nuo kūdikystės iki subrendusio žmogaus amžiaus, bet dabartinės žmonijos sąmonėje vaikiškas protas išlieka ir tapus suaugusiu žmogumi (nors pagal sumanymą, pasiekus brandą, turėtų atsijungti savaime, kaip naujagimiui atjungiama virkštelė) ir veikia neigiamai žmogaus sugebėjimą būti savarankiška Visatos dalimi – žmogus geidžia globos ir užuojautos, o kai jos negauna, užsimiršta svaigaluose (alkoholyje) arba savo mąstymu pritraukia sunkias, tokias, kaip vėžys, ligas.
Svetimas protas – tai visos mintys, mokymai, įsitikinimai, mados ir vertybės, kurios yra „išstūmusios” žmogaus savastį ir užima šios savasties vietą. Svetimo proto įtakojamas žmogus gyvena ne savo, bet svetimą gyvenimą.
Moteriškas protas – šis sąmonės apribojimas yra pats didžiausias kliuvinys žmonijos gyvenime, nes trukdo moterims pasiimti neapvaisinto kiaušinėlio jėgą ir panaudoti ją moters dvasingumui didinti bei verčia kentėti kasmėnesinius nepatogumus. Kadangi vyrai yra taip pat kažkiek moterys, jiems irgi pravartu išlaisvinti savo moteriškumą. Atgavus moterims moteriškumą, vyrai ims mažiau vyrauti ir įsigalės darni pusiausvyra, išspręsianti daugelį dabartinės žmonijos sunkumų.
Vyriškas protas, tai skirtingai nuo moteriško proto daugiau pasaulėžiūrinis, nei kūniškas asmens apribojimas. Jo atsisakymas labai padeda vyrams būti laisviems nuo savo perdėm „vyriško” požiūrio į gyvenimą ir labiau suprasti kitokius gyvenimo pasireiškimus. Kaip vyras yra kažkiek moteris, taip ir moteris turi vyriškumo, todėl moterims naudinga atsisakyti šio sąmonės apribojimo taip pat.
Išlaisvinus žmogaus sąmonę nuo šių apribojimų, apie tris mėnesius vyksta valymasis ir pripratimas prie naujo pasaulio suvokimo, po to, žmogus jaučia savo savasties pilnatvę. Visos žinios, supratimai ir kiti dalykai, kuriais vadovavosi žmogus iki išsigryninimo, lieka, tik jie tampa žmogaus pagalbininkais, o ne savasties slopintojais.
2010-01-03 Arklėnai
ŽVAIGŽDIKO 9-ųjų metų METRODIS
2021
Anksčiau Nauji Metai buvo švenčiami pavasarį. Kovo 1 dieną Žvaigždikui bus šešeri. Galime pradėti skaičiuoti lietuviškus metus nuo Žvaigždiko gimimo. 2012 03 01 = 0001 01 01. Tuomet 2000 01 01 būtų = 0013 11 01 iki Žvaigždiko gimimo (iki Ž). Šiandien yra 2018 02 01 nuo Kristaus apipjaustymo (gimė jis per Kūčias, o sausio pirmąją pagal žydų paprotį buvo apipjaustytas) arba 0006 12 01 nuo Žvaigždiko gimimo.
Anglų kalboje išlikę mėnesių pavadinimai rodo, kad anksčiau pirmas metų mėnuo tikrai buvo kovas. December (gruodis) dabar yra dvyliktas metų mėnesis, kai tuo tarpu, pavadinimas decima reiškia dešimt. Tas pats yra ir su September (rugsėjis) yra devintas, o septima reiškia septynis. October, November ta pati daina.
Be to, trumpiausias metų mėnuo yra vasaris, kartais turintis 28 kartais 29 dienas. Toks mėnuo tikrai turėtų būti metų pabaigoje.
Be to, kažkieno pradžia yra kai kažkas prasideda. Kas prasideda sausio pirmą dieną? Niekas. Tiesiog tęsiasi žiema.
O pavasarį prasideda gamtos atgimimas, va kodėl ir švęsdavo ne vien lietuviai tuomet Naujus metus.
Kad daug nevargti su metrodžio [kalendoriaus] perskaičiavimu, nes prasmingiau naujus metus būtų švęsti per lygiadienį, siūlau tiesiog lietuviškus naujus metus imti švęsti kovo pirmą dieną.
Metai, anot Daukanto, būdavo skaičiuojami nuo įsimintino įvykio. Nuo Žemės sukūrimo galime skaičiuoti, bet kas pasakys, kada tiksliai tai įvyko? Paskui supratau, kad galima pradėti metus skaičiuoti nuo bet kokio įvykio, juk tai tik atskaitos taškas. Kažkas buvo iki atskaitos taško, kažkas po.
Taip atsitiko, kad Žvaigždikas gimė kovo pirmą dieną. Kuo ne atskaitos taškas? :–)
2018-02-01 Sindelfingen
Pirmi Žvaigždiko metai pradedami skaičiuoti nuo 2012 m. kovo 1 dienos pagal dabartinį kalendorių.
„Mėnesiai” vadinami „Saulėsiais”, nes tai yra Saulės Metrodis. Mėnesis vidutiniškai turėtų trukti 27,5 paros – tiek trunka mėnuliui nuo pilnaties iki pilnaties apsisukti. Vadinasi, dabar naudojamas 12 „mėnesių” metų laikotarpis yra pririštas prie Žemės judėjimo aplink Saulę – ne Mėnulio aplink Žemę. Paliekami tie patys 12 saulėsių pavadinimai – tik metų pradžia kovo 1 dieną, kai pavasaris prasideda.
Švenčiami Jauni Metai.
Yra dar bent 4 aiškios metų šventės – du lygiadieniai ir dvi saulėgrįžos. Jos pagarbiai, įsiklausant į gamtą, ramiai švenčiamos.
Per žiemos saulėgrįžą minimi mirusieji, nes trumpiausios dienos. Tai uždara, šeimyninė, nepirkliavinė šventė – jokių dovanų vaikams ir eglučių. Trumpiausių dienų laikotarpiu reikia daug ilsėtis, pajusti tikrąją laikmečio dvasią ir prasmę bei gauti dvasines dovanas, kurios aplanko per ramybę, galinčias mus pasiekti būtent šiuo metų laikotarpiu, kai žmonių ir gamtos ryšys yra arčiausiai pasąmoninio – metų miego-sapno laikui būdingo. Išblaškyti šiuo metų laiku prarandame poilsį, kurį mums užtikrino gamta ir visus metus elgsimės, kaip neišsimiegoję – nesusikaupę, išbarstyti, bereikšmiai.
Per vasaros saulėgrįžą – trumpiausią metų naktį – džiaugiamės gamtos pilnatve, jos budra, klestėjimu, dalinamės šeimoje dovanomis, bei susitinkame su kitais žmonėmis už šeimos ribų. Vasaros saulėgrįža, gali būti švenčiama apie septynias paras.
Pavasario lygiadienis – gamtos budimo šventė. Tai numatymo, skaičiavimo, įsivaizdavimo, svajojimo šventė. Kokie bus metai?
Rudens lygiadienis – pabaigimo, apibendrinimo, susilyginimo šventė. Laikotarpis po jos, jau kelias į ramybės šalį – žiemą, kur žmogaus sąmonė dirbtinai neturėtų būti jaudrinama.
Perkūno šventė – švenčiama pirmąjį sekmadienį po pirmojo Perkūno driokstelėjimo po pavasario lygiadienio. Gamta pabudo!
Namūno šventė – Nemuno – mūsų didžiojo vandenkūnio slibino, kurio upyne mes gyvename, ir namūnėlio – naminio gyvūnėlio (anksčiau žalčiai lietuvių namuos, rupūžės po pamatais gyvendavo, dabar kačiukai, šuniukai ir kt. gyvūnai) šventė. Prisimename juos, palepiname. Prie Nemuno nuvažiuojame, jam pagarbiai nusilenkiame.
Švenčiame paskutinį liepos saulėsio sekmadienį.
Stelmužės ąžuolo šventė ( ar kito labai seno ąžuolo, jei auga netoliese) – seniausio gyvo giminės žmogaus gimtadienis. Visi sveikiname jį ir prisimename mūsų Stelmužės ąžuolėlį. Prašome jo patarimo, kaip ilgai, sveikai ir darniai gyventi.
Dievo tėvo šventė – tėvo gimtadienis
Deivės motinos šventė – mamos gimtadienis.
2014
Aš suprantu, kad kairė ir dešinė politikoje yra kaip kairysis ir dešinysis žmogaus smegenų pusrutuliai.
Kaip vyras ir moteris.
Kaip mama ir tėtis šeimoje.
Kaip in ir jan.
Kaip dvejybė vienybėje.
Kaip kairė ranka valdoma dešiniu smegenų pusrutuliu ir dešinė ranka valdoma kairiu smegenų pusrutuliu.
Yra toks svetimos rankos sindromas. Tai toks susirgimas, kai žmogaus smegenų pusrutuliai ima elgtis kaip atskirtos viena nuo kitos asmenybės. Pvz. viena ranka kelia kavos puodelį prie lūpų, o kita – uždengia šį puodelį. Viena ranka uždega šviesą, o kita – užgesina.
Manau, kad žmogaus, šeimos, valstybės valdyme yra svarbu ir dešinė, ir kairė. Ir aiškus, aštrus, vyriškas kapitalizmas, ir jungiantis, vienijantis moteriškas socializmas.
Sėkmė aplanko ne tuomet, kai kairė nugali dešinę ar dešinė kairę, bet tuomet, kai kairė sutaria su dešine ir papildo viena kitą. Kai kartu kelia save, savo šeimą, savo šalį.
Supriešinta kairė su dešine – tai PRIEŠO arba SAVIŽUDŽIO darbas.
Gal todėl taip yra liaudies mėgstamos rietenos valdžioje, vedančios, tikrai, ne į santarvę ir klestėjimą, kadangi visos Lietuvos žmonių mąstysena yra SAVIŽUDIŠKA?
Juk, matyt, ne veltui nuolatos pasaulyje esame pirmame savižudiškiausių šalių trejete?
Kviečiu pamąstyti.
Priimti kitą pusę. Tą, su kuria kovojate.
Juk gyvenime viskas yra iš gamtos, o gamta yra įvairi, ir ta visa jos įvairovė randa gyvenime savo vietą.
Nustokime KARIAUTI.
Imkime BENDRADARBIAUTI.
Dėl Lietuvos, dėl vaiko ir dėl močiutės.
Jie nusipelno darnos ir pilnatvės.
Stabdykime PATYČIAS, PASIPŪTIMĄ ir KITŲ NUVERTINIMĄ.
Siųskime Seimui, Prezidentūrai ir Vyriausybei darnos, klestėjimo ir išminties palinkėjimus.
Nustokime prakeikinėti valdžią, nes, jei ją keikiame – prakeikiame ir save, ir savo vaikus.
Kurkime vaizdinį, paveikslą savo vaizduotėje, kuriame Lietuvos Respublikos valdžia yra kompetentinga, bendraujanti, sąžininga, besirūpinanti Lietuvos žmonėmis, verslu, gamta.
Kai mes imsime visi kurti tokį teigiamą vaizdinį ir nustosime prakeikinėti valdžią nuolatos kartodami, kad joje yra vagys, kvailiai ir pasipūtėliai (o juk šiuo savo burnojimu, būtent tokius žmones ir pritraukiame į valdžią arba išryškiname joje esančių žmonių šias neigiamas savybes), tuomet valdžia ims keistis į gerąją pusę, nes prieš tautos palinkėjimus ji BEJĖGĖ.
Tautiečiai, kasdien pasvajokime apie tobulą ir darnią valdžią.
Ir neburnokime.
Ir, jei pakankamai daug žmonių taip darys – stebuklas įvyks.
Turėsime darnų, mylintį gyvenimą žmogų, darnią vaikingą šeimą ir todėl klestinčią Lietuvą.
2020-11-30 Leipzig
Nutautėjęs lietuvis tas, kuris savo vaikui duoda svetimos kilmės vardą, tokį kaip Nojus, Dominykas, Jokūbas, Kajus, Lukas, Matas, Jonas, Emilis, Gabrielius, Benas, Mykolas, Domas...
Dalinai nutautėjęs, kuris šalia lietuviškos kilmės vardo Vytautas, Algirdas, Arvydas, Skirmantas, Ąžuolas, Uosis, Saulis, Dainius, Žydrūnas, Žvaigždenis, Kęstutis ... dar duoda ir svetimos kilmės vardą.
Tautą mylintys tie, kurie savo vaikams duoda tik lietuviškus vardus.
2014-12-16
Po šimto metų: Lietuvos teritorija – dabartinė Lietuva pridėjus Karaliaučiaus kraštą, Gardiną, Lydą, Brestą, Suvalkus.
Lietuvoje gyvena 25 mln. gyventojų – didžioji dauguma jų lietuviai.
Lietuva lygi tarp lygių yra tautų sąjungos narė.
Lietuviai – pozityvūs, blaivūs, gyvenimo džiaugsmą jaučiantys kiekvieną būties akimirką, seniai atsikratę ir užmiršę savo priklausomybę nuo alkoholinių gėrimų, rūkalų ir kitų narkotikų žmonės.
Darbo diena Lietuvoje trunka 4 valandas – visą kitą laiką lietuviai skiria menams, dvasiniam tobulėjimui, sportui, kitai kūrybai ir bendravimui su artimais žmonėmis.
Lietuviai atkūrė savo raštą ir tikybą, todėl dabar gali ją palyginti su kitomis gyvuojančiomis religijomis ir laisvai pasirinkti sau artimą.
Lietuvos valstybė nuolatos skiria ypatingą dėmesį ir didelį finansavimą savo istorijos, kalbos ir papročių tyrinėjimui.
Lietuvos valstybė nuolatos vykdo labai aktyvią sąmoningo, pozityvaus, sveiko, savarankiško piliečio ugdymo politiką.
2010
Punktualumas (TIKSLIALAIKIS) yra viena iš kokybės išraiškų. Jei esate nepunktualus, esate nekokybiškas.
2017-11-21 Heimsheim
Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje
Tikslai: sugrąžinti Lietuvą, jos žemę, gamtą ir gyvenimą Lietuvą mylinčiam, ja tikinčiam žmogui bei jo vaikams. Vykdyti gairių kėlimo ir veiksmų derinimo veiklą, nukreiptą šiems tikslams įgyvendinti.
Priemonės: kiekvienas Lietuvos ateitimi tikintis asmuo, nepriklausomai nuo gyvenamos vietos – ar gyventų Lietuvoje ar užsienyje – siekia:
įsigyti mažiausiai penkis hektarus žemės Lietuvoje (tiek reikia, kad šeima galėtų pragyventi be išorinių maisto šaltinių);
sodinti šioje žemėje miškus ir sodus;
pasistatyti šioje žemėje sodybą;
išsikasti šioje sodyboje šulinį;
įrengti šioje sodyboje vėjo, saulės ar vandens jėgaines, kad prisireikus galima būtų apsirūpinti savo elektra;
išsiaiškinti, kokiais amatais ir verslais tiktų užsiimti gyvenant gamtoje, ir pradėti tų verslų ir amatų mokytis;
gyventi be žalingų įpročių, sveikai maitintis bei kasdien mankštintis;
suteikti žinių apie galimybes siekti šių tikslų kitiems geros valios žmonėms;
remti tuos judėjimus, kūrėjus, asmenis, kurie pritaria ir skleidžia tokius pat tikslus ir padeda juos įgyvendinti.
ATEIS LAIKAS, KAI MES PRISIĖMĘ ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVĄ IR JOS ŽEMĘ, ATGAIVINSIME JĄ. TO SIEKIAMA NUOSEKLIAI, KRYPTINGAI, SU TIKĖJIMU. KAD IR KAIP BŪTŲ SUNKU DABAR – LIETUVA BUS MŪSŲ. MES JĄ IŠPIRKSIME IR ATKURSIME. ARBA, JEIGU REIKĖS, SUKURSIME IŠ NAUJO KLESTINČIĄ ŠALĮ.
JEI TO NEDARYSIME MES – TO NEPADARYS NIEKAS, NEI VALDŽIA, NEI EUROPOS SĄJUNGA, NEI RUSIJA, NEI AMERIKA. TIK MES, PAPRASTI, DORI LIETUVIAI, ATKAKLIAI IR VIENINGAI SIEKDAMI BENDRO TIKSLO GALIME TAI PADARYTI.
2010
I can help GB with Brexit. There is Brentry as well. Or Brin.
GB can be 40 years out and 40 years in EU, so everybody happy.
If some of Englishmen think they are not Europe and, in this case, why should be they in EU, I have proposition for EU. To change name of the Union. We can leave the same abbreviation, just find another word from E.
Economical Union.
If we care more about emotions, let it be Emotional Union.
If we care only about positive emotions – Euphorian Union.
At last if Europe is not enough – Earth Union.
Or Equality Union. All of them are EU.
Now we have to choose right one and, apparently, instead of Brout, we will have Brin. Britain in.
2019-11-28
Aš gyvenu Lietuvoje.
Lietuvoje, kurioje lietuviai turi lietuviškus vardus ir pavardes.
Lietuvoje, kurioje dar gyvas V. Krėvės Lapinas, bendraujantis su medžiais. Ir tokių Lapinų mano Lietuvoje daug. Visi tokie.
Mano Lietuvoje žmonės gyvena, kaip indėnai iš filmo „Šokis su vilkais”. Aiškiai, paprastai, taikiai. Vardus duoda saviškiems pagal požymį žmoguje arba jo aplinkoje pastebėtą, bet ne pagal „madą”.
Mano Lietuvoje gyvūnai turi sielas.
Mano Lietuvoje, prieš kirsdami medį, žmonės 3 dienas kalbasi su juo, atsiprašinėja, aiškina jam, kodėl jis turi būti nukirstas. Tariasi su juo. Taip daro afrikonai, norėdami daryti džiambę (toks būgnas).
Juk medis irgi turi sielą.
Mano Lietuvoje žmonės lengvai bendrauja su numirusiais. Tiki, kad taip galima ir todėl jiems išeina su jais bendrauti. Todėl ir mirties mano Lietuvoje nėra tokios širdį draskančios, yra tiesiog gyvenimas, kuris tęsiasi kitu pavidalu, ir žmonės tuo ne tik tiki, bet iš tikrųjų gyvena.
Mano Lietuvoje žmonėms gamta, tai gyvybė, motina, ne mediena ar šiaip gražus ežerėlis, prie kurio smagu leisti laiką.
Mano Lietuvoje viskas turi dvasią, yra gyva, viskas „kalba”.
Mano Lietuvoje žmonės irgi yra gamta, ir jie tai žino, jaučia, supranta, išgyvena, džiaugiasi, dalinasi savimi su Gamta.
Mano Lietuvoje žmonės laimingi, nes jie supranta savo vietą.
Mano Lietuvoje žmonės laimingi, nes jie supranta, kad yra išmintingesnių už juos. Kelių šimtų metų ąžuolas turi daug išminties, jis visada patars, jei moki paklausti ir išklausyti atsakymą.
Mano Lietuvoje žmonės „girdi”, ką sako medis, saulė, jūra. Nes, visų pirma, jie tiki, kad gali „išgirsti” ir „suprasti” medį, saulę, jūrą.
Mano Lietuvoje visi yra Viena. Ne tik žmonės, ne tik gamta, bet ir tolikalbis [telefonas] ar savivežė [automobilis]. Žodžiu, viskas, kas esti – yra bendrumoje, vienoje gyvybinėje saistumoje [sistemoje].
Net man esant vilkike Vokietijoje, aš gyvenu savo Lietuvoje. Nes ji tęsiasi visur.
O kai kurie gyvena dėžėje, ant kurios užrašyta „Lithuania”.
O Jūs žmonės, pikti žmonės, kodėl pražudėt arą, visų arų arą gyvenantį Jumyse?
2016-12-21
Kiekvienas žmogus gyvena savitame name. To namo pamatas – šeima, sienos – tauta, žmonija – šio pastato stogas.
Dabartiniu laiku žmonės per mažai kreipia dėmesį į tautiškumą. Jie mano ar yra įtikinti, kad tautiškumas yra atgyvena. Bet be tautiškumo įgrius stogas.
2016-11-26
Aš džiaugiuosi;
Tu džiaugiesi;
Jis, Ji džiaugiasi;
Mes džiaugiamės;
Jūs džiaugiatės;
Jie, Jos džiaugiasi.
2015-09-21
Šaukiu aš tautą kunigų užguitą
Ir blaškomą it rudenio lapus,
Į naują vieškelį, į naują buitį
Kur vien džiaugsmingi laimės vėjai pūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad sveikata, blaivybė ir dorovė
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
Šviesoj, tiesoj, lygybėje ir laisvėj
Uždekit savo laužą širdyse
Ir vergo grandines sudeginkit jame
Šaukiu aš Jūsų protėvių Dvasia.
Šaukiu balsu Didžiosios Girios Sielos
Ir Vandenų Ištikimų Sargų
Stovėkit amžiams čia tvirti kaip Saulė stovi,
Šaukiu aš Jūsų protėvių Dvasia.
Šaukiu aš Žemę pranašų užburtą –
Pabusk ir kelkis, laikas darbus dirbt!
Visatos Šeimoje užimt garbingą vietą –
Visus, visas mylėti ir klestėt.
Šaukiu tautas aš lietis į Lietuvą,
Pagarboje gyventi ir vešėt.
Taika, skirtybės įvairumai –
Tai pamatas Visatos Santarvės.
2010
Lietuviškų, atitinkančių tarptautinius, žodžių sukūrimas jokiu būdu nesupriešintų mūsų tautos dalyvavimo globalizmo procese, o priešingai – jį paryškintų. Savo tapatumo supratimas leistų aiškiau suvokti savo vietą įvairialypiame pasaulyje. Juk ir mes savo darbe siekiame padėti jaunam žmogus atskleisti savo savastį, idant jis galėtų gyventi gyvenimą, vedamas savo vidinio pilnumo jausmo, suteikiančio galimybę tapti laimingu. Tokių žmonių visuomenė yra laimingų žmonių visuomenė. Toks yra mūsų tikslas. Manyčiau, ta pačia taisykle turėtumėme vadovautis ir platesniu, pasauliniu, globaliu masteliu. Gerai save pažinusi, suvokusi, išsigryninusi savo išskirtinius ypatumus tauta, taps savimi pasitikinčia ir suprantančia skirtingumo vertę. Su šiuo supratimu drąsiai, nekamuojami nevisavertiškumo, galime eiti į tokį skirtingą pasaulį, priimtį jį tokį, koks jis yra, džiaugtis juo, jaustis ir būti jo ypatinga ir savita dalimi. Mano manymu, kokybiško globalizmo būtina sąlyga yra grynojo tautinio savitumo aiškus išgyvenimas. Kitu atveju, kuriame labiau niveliuotą – suvienodintą pasaulį, vedantį į savasties netekimo, o ne jos išryškinimo pusę. Tik įsigilinęs į savo savastį, žmogus suvokia skirtingumo prasmę ir vertę. Gerbia savo ir kitų žmonių skirtingumus. Tik tauta, įsigilinusi į savo savastingumą, suvokia ypatingumo vertę ir prasmę. Gerbia ir vertina kitų tautų ypatingumus ir supranta, kad kiekvienos tautos ir viso globalaus pasaulio vieningumo svarbiausia išlikimo sąlyga yra būtent tautinio skirtingumo išlaikymas ir puoselėjimas.
2013-11-06
Žynys Lizdeika paliko dvasinę žinią lietuvių ainiams, kuriuo keliu eiti.
Po kelis tūkstantmečius trukusios moterų žynių tvarkos, atėjo krikščionybė, kuri buvo skirta pakeisti visuomenės mąstyseną nuo moteriško į vyrišką kelią. Taip, krikščionybės atėjimas buvo lydimas raganų deginimu ir kitokiu moterų žynių žeminimu ir naikinimu, stengiantis susilpninti visuomeninę sandarą, palaikomą per moterišką pradą.
Tuo būdu, nuo pasaulio valdymo dešiniuoju smegenų pusrutuliu pereita prie valdymo kairiuoju smegenų pusrutuliu.
Dabar laikas, kai esame pasiruošę sujungti abi patirtis ir imti gyventi pilnatvinį gyvenimą, vadovaujantis ir moteriškuoju ir vyriškuoju pradais vienu metu.
Žynys Lizdeika paliko mums pilnatvinio žmogaus-žynio pavyzdį, užrakindamas jį septyniems šimtams metų valdovo Gedimino varde.
Pasinaudoję Leonardo da Vinčio raktu (jis rašė iš dešinės į kairę ir savo išradimų brėžiniuose pakeisdavo kurią nors nežymią dalį, taip apsaugodamas savo kūrėjo teises), randame sprendimą.
Taigi, perrašę vardą GEDIMINAS iš kitos pusės ir pakeitę vieną raidelę, kuri to prašosi – gauname naujosios lietuvio sąmonės siekiamybę, naujosios, perėmusios visų iki tol buvusių tūkstantmečių patirtis, tikybos šūkį – SAVIMIDEG.
SAVIMI DEG – tai savarankiškos dvasinės būtybės apibūdinimas.
SAVIMI DEG – tai asmuo, kuris ima žinias iš savo vidinio išminties šulinio.
SAVIMI DEG – tai tikėjimas tuo, ką turi savyje, o ne tuo ką gauni iš išorinių pilnatvinės vidinės savasties pakaitalų – raštų ir pamokslų.
SAVIMIDEG – tai tikyba, atverianti žmogui vartus į jo asmeninio, neapibrėžto svetimų mokymų ir suvaržymų, dievo buveinę.
SAVIMIDEG – tai pasitikėjimas tuo, ką kiekvieno mūsų dvasinis kūrėjas įskiepijo mums pačioje mūsų patyriminės kelionės po pasaulius pradžioje.
2015
Reikėtų ugdyti daugiau kūrėją nei vartotoją. Jei žmogus jaus didesnį malonumą kurdamas – jis niekur nevažiuos, – kurs ir tobulins mylimą Lietuvėlę. Keista, kad dabartinis žmogus mažai mąsto apie savo misiją, DARBĄ, DALIĄ iš didžiosios raidės. Juk pagaliau ir nelogiška, kad tokia sudėtinga sistema kaip žmogus būtų sukurta ar evoliucionavusi tik tenkinti savo poreikius. Socialistinė, kapitalistinė ir, kas keisčiausia, krikščioniškoji pasaulėžiūros skirtos vartotojams ir didina vartotojų kiekį, nekeldamos tokių klausimų, kaip: Kas žmogus yra? Iš kur ir į kur aš, žmogus, einu? Tik krikščionybė vartojimo troškulį dabar siūlo suvaldyti, neva po mirties visi užspausti poreikiai bus išpildyti. Rojuje. Bet kalba sukasi apie tą patį. Vartojimą. Pažiūrėkime, ląstelės, iš kurių sudaryti mūsų organai, puikiai žino savo vietą ir darbą ir diena iš dienos dirba, kad laiduotų kūno organų sėkmingą funkcionavimą. Tą patį, tik aukštesniu lygmeniu, daro ir mūsų organai – akys žiūri, kojos vaikšto, smegenys mąsto, širdis plaka ir t.t. Ar ne keista, kad tokia sudėtinga sistema kaip žmogus, kuriai funkcionuoti reikalingas darnus milijardų ląstelių darbas, sukurta ar susikūrė tik tam, kad tenkintų elementarius poreikius, kaip valgymas, stogo virš galvos turėjimas ir panašiai. Analogija – automobilis, kuris „gyvena” tam, kad į jį būtų pripilta benzino ir kad turėtų vietą garaže. Ir viskas? Automobilį žmogus sukūrė tam, kad galėtų nuvažiuoti, kur jam reikia. Vadinasi, žmogus taip pat gyvena ne veltui, o turi atlikti jam skirtą užduotį. Kai neieškai tokio klausimo, tai ir atsakymų nerandi. Kada ieškai, tada ir randi, nes sakoma: kas ieško, tas randa. Jaučiu, kad kiekvienas mūsų turi savo „programą”, vidumi suvokiamą asmeninį gyvenimo tikslą.
Jeigu milijardai ląstelių sąmoningai ar ne visai sąmoningai sugeba išlaikyti bendrą mūsų kūnų struktūrą, gal ir mes, Lietuva, esame vienas iš žmonijos „organų” ir, kaip ir mūsų kūno ląstelės, turėtume suprasti ir pradėti dirbti savo DARBĄ didžiajame žmonijos kūne, kuris, gali būti, turi užduotį, ir visi kartu darniai turime ją vykdyti. Tai tik prielaida, kad žmonija, kaip vientisas makroorganizmas, turi savo užduotį. Galbūt šis makroorganizmas yra visas mūsų Žemės apsaulis [planeta] ir žmonija tėra vienas iš Žemės „organų”? Gal tai tik prielaida, neatitinkanti tikrovės, bet jei ši prielaida teisinga ir mes jos neištiriame ir neišbandome visų mums prieinamų galimybių – ar galime būti ramus? Gal šis kelias – sprendimas daugelio galvosūkių, kurių pagrindinis – kodėl „nėr laimės ant šios Žemės”? Gal ne ten ir ne taip ieškome? Yra toks anekdotas: prie įkaušusio ir keliais šliaužiojančio piliečio prieina policininkas ir klausia, ką šis veikiąs. Pilietis atsako ieškantis raktų. Policininkas klausia, o kur pametei? Pilietis atsako, kad už kampo. Tai kodėl čia ieškai? Čia šviesiau – atsako pilietis. 😊
2008
Laidotuvės yra reikšminga gyvenimo dalis. Jei galėtume stebėti save iš šalies ir būtume mažiau priklausomi nuo mirties atnešamų skausmingų išgyvenimų, tikriausiai, pripažintume, kad mirtis yra vienas iškiliausių, o gal būt ir pats iškiliausias tų, kurie iškeliauja Anapus ir tų, kurie lieka Šiapus, patyrimas gyvenime. Galėtume pasakyti, kad mirtis vainikuoja kiekvieno žmogaus, gyvos būtybės, o ir šiaip bet kurio kito reiškinio ilgiau ar trumpiau besitęsusio, gyvenimą. Mirtis yra gamtiška, įprasta, visuotinai nuolatos vykstanti, atsinaujinimą ir gyvybę nešanti, įprasminanti, apvalanti ir, tuo pačiu turime pripažinti, be pagrindo nudažyta juoda, gedulo, skausmo, širdgėlos ir kančios spalva.
„Žmogus bijo ne mirties, bet MINTIES apie mirtį.” – taip teigia senelis Seneka. Matyt, tame yra tiesos.
Mes visą gyvenimą stengiamės pabėgti, pasislėpti nuo skausmingų išgyvenimų ir taip gali būti, kad šiame bėgime prarandame svarbiausius ir gražiausius patyrimus, taip pat būtent dėl to gauname sunkiausias pamokas. Juk bėgimas nuo to, kas iš tikrųjų yra, atveda žmogų į svaiginimosi, prislėgtumo, nuolatinės širdgėlos namus. Gyvenimo priėmimas su visais jame esančiais pasireiškimais ir pusėmis išlaisvina iš kančios aklumo. Ar galime teigti, kad gyvename plačiai atmerktomis akimis, jei vengiame kalbėti, galvoti, apie mirtį, kaip tai keistai beskambėtų – MŪSŲ VISŲ GYVENIMO TIKSLĄ?
Bendrovė LaiLai – Laimingos Laidotuvės – siūlo iš anksto ruoštis savo išėjimui į kitą būties pusę atvirai, ramiai, net džiaugsmingai ir su supratimu, kad mirtis yra tik vienas iš virsmų, kurie lydi mus visą gyvavimo laiką ir kad ji, mirtis, yra ne baisi pabaiga, bet tik viena iš gyvenimo dalių, tokių pat, kaip gimdymas ir gimimas, mokyklos baigimas, bendravimas su draugais, vaikų auginimas, širdžiai smagi kūryba ir darbas.
Patyrę LaiLai.lt laidotuvių vadybininkai padeda paruošti Laimingų Laidotuvių aprašymą dar gerokai prieš mirtį. Manome, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, ir kiekvieno iš mūsų laidotuvės turėtų vykti skirtingai.
Vieni žmonės nori ramių laidotuvių, kiti – džiaugsmingų, su įvairių atlikėjų pasirodymais, išvykomis į gamtą, bei į žinomas vietas ar apsilankymu Operos ir Baleto Teatre, dar kiti – užsako visiems gedintiems Ma-uri masažą. Tuo būdu savo artimųjų atmintyje paliekame atskirą, skirtingą, džiaugsmingą prisiminimą apie naujai iškeliavusį į Dausas.
Ir kaip turėtų būti miela, sėdint ant debesies, matyti džiaugsmingai besismaginančius draugus ir gimines užuot suktis su jais kančios ir skausmo sūkuryje.
Laidotuvės, tai didelė šeimos šventė, kurios metu prisimename išėjusį, apibendriname jo gyvenimą, pasimokiname iš jo ir savo klaidų, pasidžiaugiame, kad gyvenimas tęsiasi.
Kiekvienam iš mūsų mirtis ateina skirtingu metu, bet labai dažnai stebimės, kad ji apsilankė. Kuris iš mūsų gavo pažadą, kad mes ar mūsų artimieji gyvens tam tikrą laiko tarpą? Nežinau, kas tokius pažadus galėtų dalinti. Tikrovė yra tokia, kad kiekviena mūsų ir mūsų šeimos narių akimirka gali tapti paskutine. Kodėl tuomet nuolatos į pasirodžiusią mirtį žiūrime, kaip į didžiausią staigmeną – taip dažnai kelių priežiūros tarnybos „netikėtai” būna užkluptos gruodžio mėnesį iškritusio pirmojo sniego. Mirtis mūsų gyvenime turėtų būti kasdien laukiama prie pietų stalo, jai ruošiamasi kaip didžiausiam visą gyvenimą apvainikuojančiam įvykiui, tuomet mūsų būtis įgautų daugiau tikrovės. Taptų tokia kokia iš tikrųjų yra, užuot paišius klaidingus ateities žemėlapius ir pergyvenus dėl skausmą ir nusivylimą atnešusių praeities kelionių, imtume gyventi šia diena, kuri ir yra tikrasis gyvenimas.
Na, o jei šiandiena yra Laidotuvių diena, tebūnie tai LAI LAI diena – Laimingų Laidotuvių diena.
Leidinys „Lietuvininkų žodis” Leidykla LITTERAE UNIVERSITATIS 1995 KAUNAS parengė: Kazys Grigas, Zita Kelmickaitė, Bronislava Kerbelytė, Norbertas Vėlius. (443–448 psl.)
Senieji šaltiniai liudija, kad senovės prūsai ir lietuvininkai šokdavo, žaisdavo žaidimus per laidotuves ir mirusiuosius minėdami. Ankstyviausia žinia apie baltų liaudies choreografiją kaip tik ir pamini šį faktą. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas, IX a. pabaigoje (apie 890 m.) lankęsis prūsų žemėje, nurodo, kad mirusiojo nelaidodavo ir palikdavo gulėti namuose ...genčių priežiūroje vieną, o kartais ir du mėnesius <...>, o kiti aukštos kilmės žmonės, atsižvelgiant į jų turtingumą, dar ilgiau: kartais guli nesudeginti ant žemės savo namuose ir visą pusmetį. Ir per visą tą laiką, kol lavonas tenai guli, kelia puotas ir žaidimus iki tos dienos, kai jis tampa sudegintas. Laidotuvių pabaigoje vykdavusios raitelių lenktynės, kurias laimėjusieji pasidalydavę nuo gėrimų ir žaidimų dar likusį turtą. „Sūduvių knygelėje” rašoma, kad XVI a. raitelių lenktynės vykdavusios lydint į kapus: pradžioje artimieji raiti apsupdavę ratus, kuriuose veždavo mirusįjį ir mostaguodami ištrauktais peiliais (kardais), skardžiais balsais šaukdami baidydavo velnią (Pecolle), o prie kaimo ribos jodavę lenkčių dėl pinigų. Po lenktynių apeidavę triskart vežimą su jame mirusiuoju ir paskui veždavę jį prie duobės.
Ankstyvieji šaltiniai taip pat užsimena apie laidotuvių ir gimtuvių žaidimų, šokių nuotaikos panašumą. Erazmas Stela (Erasmus Stella Libanothanus) darbe „Dvi knygos apie Prūsijos senovę” (1518 m.) rašo, jog prūsai gimtuves ir šermenis šventę „su valgiais ir gėrimais, su žaidimais ir giesmėmis be liūdesio, su didžiausiu džiaugsmu ir linksmybe, rodydami turį kito gyvenimo viltį”. Labai panašius duomenis pateikia ir kitas to laikotarpio Prūsijos istorikas Kasparas Šiucas (Caspar Schutz), aprašinėdamas prūsų papročius iki 1525: „...gimtuves ir atminus lygiai šventė su valgiais ir gėrimais, su žaidynėmis ir šokiais, be jokio liūdesio ženklo, su džiaugsmu ir linksmybe”. Panašių palyginimų randame ir daug vėlesniuose šaltiniuose: 1898 m. A. Cvekas (A. Zwek) taip pat mini, kad prūsų lietuviai per laidotuves, kaip ir per radynas, ne tik raudodavo ir melsdavosi, bet ir šokdavo, linksmindavosi.
Svetimšalius stebino lietuvininkų laidotuvių papročiai. A. Lucanus savo užrašuose „Prūsija senovėje ir šiandien” 1748 m. teigia, kad per laidotuves „juokingais judesiais ir staugimu jie (lietuviai – D. U.) tiesiog verčia prabilti savo mirusius”.
Šulcės (Schultze) pasakojime apie Mažojoje Lietuvoje (1832 m.) išryškinamas raudų ir žaidimų kaitos kontrastas: „Aplink mirusį susėda artimiausi giminės, bučiuoja jį verkdami apgarbsto... Po kokios valandos nutyla raudos, tada susirinkusieji užgieda bažnytinę mirusių giesmę, kuri taip pat gerą valandą užtrunka. Po to lavoną apdengia didelėmis baltomis skaromis arba marškomis ir tada prasideda žaidimai, kuriais taip pat apie valandą laiko užsiima. Tam laikui praėjus, lavonas vėl nudengiamas, staiga pasigirsta raudų garsai iš naujo ir pradingsta buvusi linksmybė. Po to vėl giedamos dvasinės giesmės ir vėl daroma pertrauka, kurios metu valgoma ir geriama, pokštaujama ir juokiamasi. Taip trunka iki aušros. Tokios apeigos kartojasi kiekvieną naktį iki laidojimo dienos”. A. Kuncė (Kuntze) taip pat XIX a. užsimena, jog aprengus velionį baltomis marškomis Prūsijos lietuviai žaisdavo fantinius žaidimus. J. N. Kuznecovas XIX a. užrašė, kad Prūsų Lietuvoje šermenų metu, be maldų ir religinių giesmių, būta juokingų miminių žaidimų (vaidinimų).
Yra žinių, jog raudama buvo ne tik statiškai, bet ir su tam tikru judesiu. A. Cveko duomenimis, 1865 m. Piliakalnio aps. susirinkusieji eidavę aplink išpuoštą lavoną, rodydami jam duoną, lašinius, alų ir raudodami klausdavę, kodėl šis juos paliekąs, jei tiek daug visko turėjęs.
Vienintelis kol kas žinoma pilnai užrašyta lietuviškas laidotuvių žaidimas iš Šventosios apylinkių taip pat priskirtinas Mažajai Lietuvai. Užfiksuotas tik vienas jo variantas, tad šiam unikaliam faktui patvirtinti reikėtų papildomų liudijimų. Šį žaidimą užrašė ne lietuviai folkloro rinkėjai, o latvių ansamblio „Skandinieki” dalyviai. Pateikėjos Ektijienės teigimu, šis „senoviškas lietuvių laidotuvių žaidimas”, pagal priedainį vadinamas „Žalia varia”, buvo kaip paskutinis laidotuvių veiksmas, kurio metu visi išeidavo iš namo. Žaidime dalyvaudavo visi tuo metu esantys troboje. Paėmusios juostą ar rankšluostį, dvi moterys stodavo prie durų, o likusieji išsirikiuodavo vorele. Sudainavus žaidimo dainą, vorelė lįsdavo pro moterų padarytus „vartus” (po pakelta juosta), o paskutinįjį jos sugaudavo. Tai reiškė, kad sugautasis pirmasis mirs (plg. su kalendorinių švenčių metu atliekamais burtais). Žaidimo „Žalia varia” melodija yra vienbalsė (latviai savo maniera papildė ją burdonu) ir nebūdinga žemaičių melosui; ji greičiau galėtų būti artimesnė kuršių stiliui.
Žaidimo veiksmą savotiškai iliustruoja simboliškas dialoginis tekstas (Kas tavi šaukia? – Kuo tu, puonai, nuori? – Vyrali nuoriu. – Ai kas atvers vartus? – Mes atversim vartus. – Atverk vartus. – Važavok sveiki).
Žaidimų ir šokių gyvavimo laidotuvėse faktas nėra išskirtinė Mažosios Lietuvos savybė, – jis užfiksuotas ir pačioje Lietuvoje. „Linksmų” laidotuvių su muzika ir šokiais paprotys gyvavo net iki Antrojo pasaulinio karo šiaurės Lietuvoje tarp protestantų ir tarp kalvinų lietuvių bei latvių. Ilgesnį senųjų papročių išlikimą šiose vietose nulėmė greičiausiai tai, kad čia, kaip ir Latvijoje, jie nesusiliejo su reformatų bažnytinėmis apeigomis, naujasis tikėjimas dar buvo perimamas priešinantis, atribojant jį nuo savos senosios kultūros – lyg atkartojant gal šimtmečiu ankstesnę situaciją Mažojoje Lietuvoje. Laidotuvių choreografijos pėdsakai fiksuoti ir katalikiškoje Lietuvos dalyje. Šokis ir žaidimas laidotuvėse – ne tik senosios baltų pasaulėžiūros reliktas, nes panašūs motyvai užtinkami įvairiose senosiose kultūrose, o kai kurių mokslininkų nuomone, tai buvęs tipiškas reiškinys pagoniškoje apeigų sistemoje.
Kiti lietuvininkų apeiginės choreografijos žanrai, lyginant juos su Didžiosios Lietuvos duomenimis, taip pat nepasižymi savitumu. Pavyzdžiui, vestuviniai nuotakos šokdinimo, jaunųjų suvedimo per tarpininkus ir kiti šokiai daug kartų užrašyti įvairiose Lietuvos vietovėse. Išsiskiria tik šokis Kalėdų dieną aplink tuščią alaus statinę, šokis prieš sėją aplink kaupuolę, merginų žaidimas „Ryla rala” Joninėse, žvejų žaidimai dėkojant dievams. Jie, matyt, ypač artimai buvo susiję su senaisiais baltų ritualais ir nustojo gyvuoti kartu su jais. Didžiojoje Lietuvoje taip pat sparčiai nyko apeiginiai žanrai, ir tik katalikiškos pasaulėžiūros tolerantiškesnis požiūris į pasilinksminimo šokius leido lietuvių šokiui išlikti ilgesnį laiką. Šis liaudies kūrybos žanras, lyginant jį su kitais, itin jautrus ne tik žmonių pasaulėžiūros pasikeitimams, bet ir politinei prievartai, karams, migracijos procesams, ardantiems būtinas sąlygas tradiciniam šokio ar žaidimo gyvavimui pastovioje žmonių bendruomenėje.
2015-06-28
„Lietuva yra ant išnykimo slenksčio ir savęs suvokimo [identiteto] sunkioje pereinamoje būklėje [krizėje]. Tuo tarpu, visos tautos, saugančios savo tapatumą ir žinių [informacinę] erdvę, neįsileidžia svetimų raidynų, o turi savo vienetinius [unikalius] raidynus: kinai, žydai, arabai, indai, rusai, gruzinai, armėnai ir daug kitų tautų. Svetimo raidyno savaiminis [automatinis] įsileidimas – tai kertinis savo žinių [informacinės] erdvės pažeidimas. Jei kitos tautos žino mūsų raktą – gali lengvai be didesnių pastangų įsiveržti į mūsų žinių [informacinę] erdvę. Pabandykite tai padaryti Kinijoje, arabų šalyse – iškart praeina noras vien pamačius raidyną.
Dabartinis raidynas, kurį naudojame, yra perimtas iš mirusių puoselybų [civilizacijų], todėl reikėtų gerai pagalvoti ar jos dar yra dorovinis [moralinis] pavyzdys [autoritetas] mums. Šį raidyną perėmėme iš lotynų, o jie – iš etruskų, o jie – iš graikų, o jie – iš pinikiečių [finikiečių]. Taigi, mes naudojame patobulintą [modifikuotą] pinikiečių [finikiečių] raidyną, kurio pirminio tikrojo rakto [kodo] nežinome. Nors šis raidynas yra išplitęs, tačiau jo vertė nėra tokia savaime aiški, kaip gali pasirodyti. Net jei ta vertė yra didelė – vis vien būtina šį klausimą perkrauti [perstartuoti], įsisąmoninti iš naujo. Savo raidyno kūrimas yra ypatingai aukštos rūšies [kategorijos] kūrybinis veiksmas [aktas], kurį verta tautai praeiti būtovės [istorijos] eigoje. Vien tik bandymas ( kartojimas [repetavimas], pavyzdžių kūrimas [modeliavimas]) tai padaryti gali sužadinti pamatinį visos tautos kūrybiškumą. Tai tik dalis įrodymų [argumentų].”
GIRDŽIUS [Tomas Jonas Girdzijauskas]
Gyvuoraštis, tai lietuviškos raidės, atspindinčios lietuvių kalbos garsus. Nuo įprasto, čekiškais pagražinimais patobulinto lotyniško raidyno, jis skiriasi tuo, kad neturi F ir H raidės. Šios raidės naudojamos nelietuviškos kilmės žodžiuose ir lietuvių kalboje nebuvo naudojamos. Net ir atsiradus svetimžodžiams su naujomis raidėmis jie buvo tariami be F ir H. F raidė būdavo tariama kaip P – sakoma ne Fabrikas, bet Pabrikas, H raidė būdavo visai praleidžiama, kaip žodyje Istorija ir dabar darome. Taigi, imnas, ieroglipas ir t.t. Kaip pavyzdį iš kitų kalbų galėčiau pateikti estų ir japonų kalbas – pirmojoje nėra raidės B ir atvykę į svečius dažnai stebimės iš kur Estijoje tiek daug Pankų, nes Bank ten rašoma PANK. Japonai neskiria r ir l, nes vienos iš jų tiesiog neturi. Tad, jei turime tikslą būti kuo arčiau lietuviškos tarties – iš pradžių atsisakykime svetimų raidžių pakeisdami jas lietuviškomis, o vėliau, atsiradus lietuviškiems žodžiams, kurie pakeis visus svetimus tarptautinius, ir visai atsisakyti lietuvių kalbos rėmuose naudoti šiuos mūsų kalbos teršalus. Šie teršalai dabar yra kalbininkų pripažinti kaip tinkami naudoti, bet nuo to jie netampa lietuviškais garsais ir žodžiais, kaip ir įteisinta prekyba svaigalais nepanaikina jų priskyrimo kvaišinančiom (narkotinėm) medžiagom.
Taigi, skyriau visus metus tinkamiausiems ženklams sukurti, kurie turėtų ne tik rašybinę, bet ir darybinę (praktinę) reikšmę. Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir nematyti, kokia ta papildoma prasmė šiuose ženkluose galėtų būti, todėl prašau šiek tiek Jūsų dėmesio, kad galėčiau tai parodyti.
Atkreipkite dėmesį į paveikslėlį, pažymėtą skaitmeniu 1. Kiekvieną ženklą, raidę pagal šį paveikslą galima parodyti ranka, pirštais. Jeigu ženklas turi dalį, pažymėtą skaitmeniu 6 – jis žiūrinčiajam rodomas išorine delno dalimi, jei ženklas yra be šios dalies – žiūrinčiajam rodome vidine delno puse.
Iš viršuje pateikto raidžių sąrašo (pav. 2), galime pabandyti susiprasti kaip rodoma, tarkime, raidė L.
Delnas atsuktas vidine puse, didysis ir mažasis pirštai yra tiesūs, kiti – užlenkti (pav. 3).
Raidė A – visi pirštai tiesūs (4–5 pav.).
Raidė S – nykštys ir mažasis matomi, kiti užlenkti (6–7 pav.).
Skaitmuo 2 – rodomas išorine delno puse, užlenkus mažąjį, bevardį ir didįjį pirštus (8–9 pav.).
Šio rašto ir ypač įpratimo rodyti raides pirštais prasmę sunku pervertinti. Įgudus raides rodyti paeiliui abiem rankom, galima pasiekti du kartus didesnį žinių perdavimo greitį, nei kalbant. Be to, naudojant taip vadinamą akordinę mygtukinę [klaviatūrą], panašią į pelę, tik turinčią ne du ar tris mygtukus, bet penkis – kiekvienam pirštui, bus galima apsieiti be įprastinės mygtukinės ir spausdinti akluoju būdu. Būtų pravartu naudoti dvi tokias peles – mygtukines, kairei ir dešinei rankoms. Žiniatinklyje radau kelis mygtukinių pavyzdžius, iš kurių galima susidaryti vaizdą, kaip toks įrenginys turėtų atrodyti (10–14 pav.).
„Delno apsukimas”, spausdinant tokia mygtukine, vyktų naudojant ketvirtą – bevardį pirštą, jam nepriskirtas joks ženklas būtent šiuo tikslu. Šį pirštą išlaikyti ištiestą, kai kiti pirštai yra sulenkti yra sunkiausia, todėl jis ir buvo pasirinktas naudojimui tik su mygtukine, bet ne ženklų rodymui pirštais.
Paspaudus bevardžio piršto mygtuką, būtų galima pasirinkti vieną iš 31 „kambario”, kuriuose yra saugomi skirtingų raidynų, ženklų ir kitų galimybių pasirinkimai – naudojant šią mygtukinę, tik su penkiais mygtukais, galima spausdinti 31x31=961 skirtingą ženklą, prireikus, ir šį kiekį būtų galima praplėsti.
Kaip matome iš 15 ir 16 paveikslėlių, yra galimybė ir žymiai įvairesniais būdais pritaikyti raidžių ir kitų ženklų atgaminimą išmoktų pirštų derinių pagalba. Turint tokias pirštines, galime spausdinti ir be mygtukinės.
2013-11-16 Arklėnai
Kiaulės koją apsižioję,
Ant kalno lietuviai atjoję,
Cigaretes rūko, alų gurkšnoja,
Ant valdžios, ant Dievo burnoja.
Nusipirksiu kietą vežimą,
Daug arklių pakinkysiu – lai žino,
Kad gudresnį, miklesnį, svarbesnį,
Rast sunku už šį mūsų kaimo vaikiną.
Na ir kas, kad mano vardas lotyniškas,
Pavardė rusiška arba vokiška,
Aukštai iškėlęs rūkytą kiaulės koją,
Esu lietuvių lietuvis lig pat pirštų kojų.
Duokit pinigų tik daugiau,
Mes meną sukursim,
Menininkai sako,
Parkritę ant bažnyčios tako.
Mūsų menas, kaip plaštakė –
Šiandien skris, rytoj kris.
Betgi toks gyvenimas –
Nieko nėra amžino.
Lietuva? – Tai tik pavadinimas,
Vietos kurioje vyksta vaidinimas.
Patrypčiosim ant šios scenos, pariaugėsim,
Kiaulės koją, svarbu, už tai gausim – pavalgysim.
Lietuva mūsų visų tėvynė.
Mums priklauso, darykime su ja ką noriva,
Juk protėviai ją taip mylėjo ir gynė,
Kad mes turėtume kur pasiusioti va.
Miškus iškirskime – parduokime,
Vaikus po pasaulį išsijokime,
Už ką auksiną, kad ir kraujuotą,
Dar gauti galime – pagalvokime.
Svarbu, savo vaikus užauginti,
Na ir kas, kad kūnas be dvasios,
Užtat, kokios kelnės gražios,
Ne maironiškos, bet amerikoniškos.
Angliškai dainuojame, rusiškai keikiamės,
Įmones visokiais keistais vardais vadiname,
Ieškome naujų būdų, kaip Saulei nusilenkti,
Kaip savo Lietuvą į Gaublį įmakaluoti.
O kur tie sodai?
Kur kalba spindinti?
Kur gamtos meilė,
Žmogų gimdanti?
Kur tautos dvasios, anapusinės,
Balsas išgirstas ir prisimintas?
Akis pravėręs, sielą suvirpinęs
Į savo širdį giliai patalpintas?
Kiekvienam teko šitą patirti.
Tik dabar nepriimta gyvent pagal širdį.
O juk tiktai ji gali padovanoti viltį –
Išvalyti kelią į savo asmeninę rimtį.
2020-05-05 Arklėnai
A. Kaip aš galiu mylėti šūdą?
D. Jei Tu nemyli savo šūdo, Tu nemyli savęs.
A. Aš nežinau ar aš myliu savo šūdą, aš jį tiesiog iššiku ir tiek.
D. Tu netolerantiškas.
A. Kodėl aš netolerantiškas, aš labai tolerantiškas, kai tik pajaučiu, kad šūdas veržiasi į laisvę, aš jam tą laisvę duodu.
D. Bet po to Tu juo nesirūpini.
A. Aš juo rūpinuosi – nuleidžiu vandenį, kad jam smagiau būtų. Rūpinuosi, kad jis galėtų paplaukyti.
D. Jeigu Tau rūpėtų Tavo šūdas, Tau būtų bent jau įdomu, kas su juo vyksta, kai Jūs išsiskiriate.
A. Kodėl man, turi būti įdomu kas vyksta su šūdu. Jis gi šūdas! Šūdas ir yra šūdas. Man nerūpi, kas vyksta su šūdais.
D. Tavo širdyje nėra meilės. Tu nemyli savęs, nes nemyli šūdo savo.
A. Kodėl aš turiu mylėti šūdus. Kur tai matyta? Kas apskritai myli šūdus?
D. Pasaulyje yra darna. Visi visus myli ir visi visais rūpinasi, tik Tu nesirūpini.
A. Jeigu nori žinoti, man šūdas yra bjaurus. Nes jis smirdi. Kaip galima mylėti šūdą, jei jis smirdi?
D. Tu gal irgi kam nors smirdi, bet tai nereiškia, kad Tu nenusipelnai meilės.
A. Na ir gerai, tegu mane myli tie, kam aš kvepiu ir šūdą tegu myli tie, kuriems jis kvepia.
D. Lengva mylėti tą, kuris kvepia, o Tu pamilk tą, kuris smirdi.
A. Nenoriu, nenoriu, nenoriu.
D. Bet Tu gerai pagalvok. Juk šūdas Tau kaip vaikas, Tu jį išnešioji savyje ir paleidi į pasaulį. Ir po viso to, jis Tau neįdomus? Tu jo nemyli? Kaip Tu jo gali nemylėti?
A. Aš neprivalau mylėti šūdo! Netgi savo! Niekas nemyli savo šūdų.
D. Tu esi mano šūdas, ir aš Tave myliu.
2018-06-18