Visais laikais visose srityse buvo, o ir tebėra, labai teigiamai vertinamas tikruoliškas tapatumas [originalus identitetas]. Nes tai yra įdomu. Ypač dabar, kai visuotinai sutariama dėl atskirų žmonių skirtingumo, pripažįstama, jog kiekvienas mūsų gimstame, kaip vienetinis [unikalus] Dievo pasireiškimas, su skirtinga smegenų sandara, skirtingais pomėgiais ir skoniais. Stebėdami vienoje šeimoje gimusius vaikus, gavusius tą patį auklėjimą ir išsimokslinimą, galime aiškiai tai pastebėti.

Mene, moksle, įprastame gyvenime žmogus, turintis savitą požiūrį, visada pasiūlo klausimo sprendimą, kuris yra už įprastų nuostatų [stereotipų] ribų.

Nors visuomenė veiksmingesnio [efektyvesnio] išlikimo tikslu dažnai siekia suvienodinimo [niveliacijos], bet kiekvieno nario ypatingumas neturėtų būti aukojamas bendruomenės išgyvenimui pasiekti, nes, visų pirma, tokia suvienodinta žmonių bendrija netenka savo savitumo, o su juo ir savo vertės. Tampa neįdomi, neįvairi, perdėm vienalytė, beprasmė.

Visuomenės išlikimui vienodai svarbu ir bendros veikimo taisyklės, ir atskirų visuomenės narių asmeniškumo [individualumo] puoselėjimas, nes jeigu bendros veikimo taisyklės yra svarbesnės už žmogaus savaimingumą, tai siekdamas save įspausti į tas taisykles, asmuo iškraipo, luošina, prievartauja save, tuo būdu noromis nenoromis sukeldamas visuomenėje įtampas pačiame pirminiame lygyje, t.y. savo asmenyje. O tai, kaip žinia, sukelia ligas bei kitas neigiamas [nekonstruktyvias] pasekmes, kurios perduodamos ir kitiems bendruomenės nariams. Ir kaip savivežėje [automobilyje] esantis vienas gedimas išderina ir kitą įrangą, taip ir „išderintas“ žmogus veikia ir aplinką aplink save – namus, šeimą, darbą, tautą.

Būtų labai prasminga ir vertinga priimti tokią visuomenės gyvavimo nuostatą – gerbti, puoselėti ir džiaugtis vienas kito skirtingumais, nes mūsų skirtingumai ir esame mes patys, būtent tokie, kokie ateiname į šį pasaulį, užpildydami savo ypatingumu tam tikrą visuomenės kūrimo ir išsaugojimo dalį – mums skirtą Dalią, kuriai išpildyti reikalingos būtent tokios savybės, kurias gauname su savo būdu [charakteriu] savo gimimo akimirką.

Žinoma, bendros taisyklės būtinos, bet tik tiek, kad Pasaulis laikytųsi, ne daugiau. Visai nepateisinamas požiūris, kai, prisidengiant visuomenės sugriuvimo grėsme, yra visai bereikalingai iškraipomas žmogaus asmeninis tapatumas. Tai daugiau iššaukta mėgavimusi kito kančiomis [sadizmu], nei tikru [realiu] poreikiu.

Taigi, leiskime žmogui pačiam rinktis darbaveiklą [profesiją], aprėdus, tikybą ir pomėgius.

Nors dažnai, dėl ilgus amžius trukusio ankstesnių kartų įdirbio prievartaujant savo ir kitų prigimtį, ir nėra lengva žmogui save išgirsti ir atrasti, nes laisvės suvaržymai ateina kartu su auklėjimu, nesąmoningu jauslinių [emocinių] pavyzdžių perėmimu ir kartojimu, bet pačiam žmogui stengiantis ir nuosekliai dirbant savęs pažinimo darbą, jis savyje vis daugiau atras to, kas jame yra įgimta, o ne jam primesta.

Lygiai kaip su atskiru žmogumi, lygiai taip pat ir su aukštesniu lygmeniu – su tauta, su kalba ir kitais bendresniais dalykais.

Kiekviena tauta, kaip atskiras sandas, dėmuo Pasaulio paveiksle yra ypatinga, turinti savo savastį, užduotį ir grožį. Labai dažnai, visai bereikalingai, pritempiama prie likusio pasaulio. Juk jei priimti požiūrį, kad Žemė yra auguma [organizmas], o kiekviena tauta kažkuris sąnaris [organas], suprasime, kad, žinoma, yra tai, kas juos vienija, bet taip pat yra ir gana daug to, kas skiria. Juk mes nesitikime, kad nosis taps tokia, kaip inkstas? Nes jų paskirtys augumoje [organizme] skirtingos. Taip ir tautos ir šalys turi savo užduotis Žemės augumoje, tik gal ne visi sąmoningai tas užduotis žino ir supranta tokį požiūrį. Įdomu ar nosis ir inkstai žino savo užduotį kūne ar tiesiog gyvena pagal prigimtį nesistengdami valingai tapti kažkuo kitu nei yra?

Nors tauta gali savo užduoties ir nežinoti, nesuprasti, bet tai nereiškia, kad tos užduoties nėra. Kai šis iškeltas klausimas yra imamas spręsti, tuomet atsiranda ir atsakymas.

Kiekviena kalba taip pat turi savo ypatumų. Skirtingus virpesių dažnius kuria. Skirtingomis garsinėmis spalvomis puošiasi. Skirtingoms užduotims labiau tinka. Tuo paaiškinamas kalbų įvairumas. Kalbų daug ir visos jos reikalingos.

Šiuo laiku turėtų įsigalėti naujas tautiškumo supratimas. Turėtume siekti ne viršenybės vienos tautos virš kitos, iškeldami vieną kurią nors tautinę dabą [kultūrą], tuo pačiu žemindami kitas, bet turėtume džiaugtis tautine ir kalbine įvairove pripažindami, kad Žmonijos jėga yra skirtybių vienybėje, o ne suvienodinime. Taip, kaip su atskiru žmogumi – vertinkime savastingumą [individualumą]. Laikas užmiršti tuos varžymosi pasireiškimus, kai per jėgą vienos tautos stengdavosi pajungti kitas, priversdavo atsisakyti savo tautinio tapatumo ir savo kalbos vardan menamos stiprybės, ateinančios iš tokios vienybės. Tauta, kaip ir atskiras žmogus, praradusi savo ir gavusi svetimą tapatumą, nebus nei dvasinga, nei gamtiška [natūrali], bus išsigimusi ir siekianti pakeistų [erzacinių] gyvenimiškų tikslų, ne tų, su kuriais atėjo į šį pasaulį iš Dievų buveinės. Reikia pripažinti, kad kol kas yra ir tokių pasireiškimų, kai atskiri žmonės, o kartais net ir dauguma tautos, mielai atsisako savo tautinio tapatumo [indentiteto] dėl kito tapatumo, iš pirmo žvilgsnio atrodančio pranašesniu. Bet čia yra klaida – svetimas tapatumas, negali tapti savu, kaip nosis negali tapti inkstu.

Galbūt buvo laikas, kai viena daba [kultūra] ir, jos esminė dalis, kalba vystėsi lygiagrečiai su kuria nors kita, bet vėliau įvyko atsiskyrimas. Taip atsitinka ir vaisiui augant motinos kūne – ir berniukai ir mergaitės vystosi pagal vieną kurpalių, kol, atėjus tam tikram laikui, keliai išsiskiria.

Taigi, jeigu įvyksta atsiskyrimas, jis turi įvykti, ir tai jau tampa kitu dalyku, reiškiniu, dariniu.

Viena seniausių indoeuropiečių šeimos kalbinė šaka baltai, dar vadinami aisčiais ar net sarmatais, šiuos, ją apibūdinančius pavadinimus gavo iš išorės. Ne patys susigalvojo. Jų kilmė [etimologija] yra svetima.

Visi tie pavadinimai yra šiek tiek klaidinantys, nes savo reikšme aprėpia ne vien prūsų, latvių, lietuvių ir kitų broliškų tautų kalbas.

Kaip pavyzdys galėtų būti Estijos pavadinimas, kurios kalba net nepriklauso indoeuropiečių šeimai, nors savo pavadinimą ji kildina iš ten pat iš kur ir aisčiai savąjį.

Arba baltais dažnai vadinami ne tik lietuviai ir latviai, bet, vėl gi, tie patys estai arba nuo Baltijos jūros kilę vokiečiai.

Be to, giminiškos tautos, gyvenusios toliau nuo Baltijos jūros, pavyzdžiui, netoli dabartinės Mazguvos [Maskvos] gyvenę galindai, lyg ir nenusipelno baltų pavadinimo?

Baltijos jūros pavadinimo kildinimas nuo lietuviško žodžio „baltas“ yra labai abejotinas, nes baltos spalvos čia nėra – Baltijos jūros spalva yra drumzlinai žalsva. O manyti, kad Baltijos jūra gavo savo pavadinimą nuo baltos tos jūros pakrančių gyventojų kūno spalvos taip pat neatrodo rimta. Pavadinimus paprastai duoda pastebėdami kažkokį ypatingumą, o juk balti esame ne mes vieni – visa Europa balta. Iš čia ir mano pasiūlymas lietuviškai Europą vadinti Baltuva, o Baltijos jūrą, eančią Europos vidury – Baltuvos jūra, nes priesaga -ija yra ne mūsų, o lotynų kalbos nuosavybė. Dėl tos pačios priežasties ir Prūsiją teisingiau būtų vadinti Prūsa, o Latviją – Latva.

Sarmatais vadinami ne tik baltai, bet ir slavai, o kartais ir Azijos gyventojai.

Be to, visais šiais vardais mus pavadino kiti, o ne mes patys pasivadinome. Be to, kol kas dar neturime pavadinimo, kuris aiškiai apibrėžtų baltų gyventus ir gyvenamus plotus.

Ar mes jau pakankamai suaugę, kad patys duotume sau vardą?

Todėl siūlau paieškoti tokio pavadinimo kartu arba priimti eilėraštyje „Kalnas Lielavos“ pasiūlytą savąjį vardą, kuriuo galėtume vadinti baltus, kol rasime geresnį.

„Lietuva – tai LIE, Latvija – tai LA,

Jungiame draugėn – Nuostabi LIELA!

Iš Dausų kalbas gavome drauge,

Broliškų tautų meilė amžina.

LIELAS – latviui „didelis dalykas“,

LIELIS – lietuviui „liežuvis, kalba“,

LIELAVA, tai mūsų, sesių žemė,

Skamba kurioje artima daina.“

Tarptautiniu masteliu ir toliau galime būti vadinami baltais, angliškai „balts“ (šis žodis tariamas, taip kaip ir „bolts“ – varžtai), o patys save imkime vadinti lielaviais iš Lielavos.

O kitataučius, gyvenančius Lielavoje, vadinkime Lielavos gyventojais – lielaviečiais.

Rytų lielaviai – latgaliai, sėliai, žiemgaliai, žemaičiai, aukštaičiai (nalšėnai, deltuviai, lietuviai);

Vakarų lielaviai – kuršiai, prūsai (skalviai, nadruviai, sembai, notangai, varmiai, bartai, galindai, pagudėnai, pamedėnai), jotvingiai (sūduviai, dainuviai, poleksėnai);

Pomeranijos lielaviai;

Dniepro lielaviai – rytų galindai.

Mus tikino, kad lietuvių ir latvių broliai prūsai ir jų kalba yra išnykę.

Sukas trys sesės surėmusios pečius,

Sukas ir suka gyvuosius žodžius,

Latvių, lietuvių ir prūsų dvasia

Grįžta į Žemę, kaip Lielava.

Hamburg

20.10.2024

Dėl Lielavos tapato [paso] kreipkitės tinklasiunčiu [elektroniniu paštu] lielavostapatas@gmail.com.

En wissans kērdans, en wisēimans skritimmans arwiskan stansubbiskan [ōrigināla identitāti] bēi, be dīgi teinū ast, spārts aūktai pawērtintan. Beggi sta ast interessanti. Sklāitewingi teinū, kaddan ast perōniskai senwaitjātan ezze sklaitawīdiskan stēisan sklāitiskan zmānin, pazinātan, kāi eraīns iz mans gemma kāigi ainuntapērgimi [unikāla] Dēiwas izbilisnā, sen sklaitawīdan mazgenas senrīkan, sen sklaitawīdans dīngsnans be līnksnans. Nadirīntjai malnīkans, gimmusins en aīnai sēimjai, gaūwusins stan subban kānkstinsenjan be iztikīnsnan, mazzimai eīskjai endirītun stan.

En kunstai, en zinānei, en prastai gīwatai zmānents turīnts swajawīdan dīran wisaddan nadāi prasīsenjas etwērpsenjan, kawīds ast per arāikans stēisan jāukun [stereotīpiskan] ensadīnsenjan.

Ikāi perōni endēlawingjaisjas [efektiskaisjas] izlāiksnas paggan deznimai kenna prei ainawīdinsnan [niwelācijan], adder eraīnas streīpstas sklāitiskan ni turīlai būtwei apperautan pēras izlāiksnas paggan, beggi, wissan pirman, stawīdan ainawīdintan perōniskan stēisan zmānin aumetta swāise swajawīdiskan, be sēn din dīgi swāise wertin. Pastānja niinteressanti, nisklaitawīdan, pastippai ainagīmtiskan, bepresliskan.

Perōnis izlāiksnai ainawīdai ast swarewīngi īr perōniskai stēisan segīsenjan ensadīnsenjai, tēt dīgi papekasnā stesse persōnibis [indiwiduāliskas] stēisan sklāitiskan perōnis streīpstan, beggi ik perōniskai stēisan segīsenjan ensadīnsenjai ast swarewīngjaisjai, nikāi stesse zmānentis subbawingiskan, staddan per stan, kāi mazīlai engnestun sin en stans ensadīnsenjans, zmōi pergrēnza, klūmbina, preispārtaui sin, tēt kwaitīntjai-nikwaitīntjai dēlina kīnan en perōnei na ukapirminaisin līgmenin, s.a. en swāise persōnibei. Adder stan, kāigi waīstan, dēlina enwārgsenjans be kittans negatīwans [nikōnstruktīwans] rēplins, kawīdas perlaīdja si dīgi kitēimans perōnis streīpstamans. Kāigi en subbawezju [automōbilu] sēnts aīns gadīnsenis izkālsa īr kittans ēnrankins, tēt dīgi “izkalsīts” zmānents endēlina īr zūrgiskan zūrgi sin – buttan, sēimjan, dēlan, amzjan.

Būlai spārts zentlawingi be wertīngi enīmtun stawīdan perōnis būsnas ensadīnsenjan – teīsintun, papekātun be tuldītun si ezze kitēisan sklaitīntans, beggi nusāi sklaitintāi īr asmai mes subbai, entikriskai stawīdai, kawīdai mes perēimai en šin swētan, pilninantjai sen swāise sklāitiskan aulemtan perōnis teikāsnas be izlāiksnas delīkan – nūmans palīkitan Dalljan, kawīdsei izpilnintun prawerīngjas entikriskai stawīdas swajjistas, kawīdans gaūnimai sen swāise dabban [karakteran] en swāise gīmsenjas akkis mirkinsnan.

Izpretīngi, perōniskai ensadīnsenjai ast būtewingjai, adder tēr telli, kāi swētan laikālai si, ni tūls. Pastippai niettikrōmintā dirā, kaddan preistegjāntjai sen perōnis izgraūsenjas trinewīngiskan, ast pastippai niprawerīngjai pastānja pergrēnztan stesse zmānentis persōniskan stansubbiskan. Sta tūls izwakītan pra padīngausnan [saddisman] kitse zmānentis stēnsenjas, nikāi pra arwjan [reālan] būtewingiskan.

Tētet, dāmai zmānenti subsmu rīnktun dēlasdēlasnan [prōfesijan], rūkans, drūwjan be dīngsnans.

Ikāi deznimai, ilgans mettasimtans tenīwusjas stēisan pirzdauman streīpstan ebdēlasnas paggan, preispārtawintjai swāise be kitēisan prēigimin, īr ni ast lāngu per zmānentin izkirdītun be aupaltun sin, beggi pawīrpingiskas arāikinsna perēit ēmperi sen kānkstinsenjan, sen aušaūlin be āntrinsnan stēisan niaumenewīngjan jūtiskan [emōciskan] perwaidīnsnan, adder subsmu zmānenti stengjāntjai si be rēpawiskai dēlantjai sen suberzināsnan, tāns en sebbei wīrst aupalluns wis dabber tūls stan, ka en tenesmu ast engīmtan, adder ni tenesmu endēlbtan.

Empalīgu stesmu, kāigi sen sklāitiskan zmānin, tēt dīgi palīgjai audāst si īr na aūktaisin līgmenin – sen amzjan, sen billan be kittans perōniskaisjans pawīstins.

Eraīnan amzjan kāigi sklāitiska aīnibi, sendīmins delīks en swētas Etwīdai, ast sklāitewingiskan, turīnti swāise swajawīdiskan, nōpedan be grazzu. Spārts deznimai, pastippai umzus, tennan pastānja preitēnstan prei palikkusin swētan. Ik gi enīmtun dīran, kāi Zemē ast kērmens [ōrganisms], adder eraīnan amzjan ast ainunts tenesse delīks [ōrganan], papretlimai, kāi ast stan, ka peraīnina tennans, be tēt dīgi ast tūlan stan, ka sklaitinna tennans. Mes gi ni nadruwēimai, kāi nasī pastālai paligī inkstei. Beggi tenēisan nōpedai en kērmeni ast sklaitawīdai. Tēt amzjāi, tēt dīgi tāutas turri swāise nōpedan en Zemmis kērmeni, tēr mazīngi ni wisāi aumenewīngjai stans nōpedans waīda be papresta stawīdan dīran. Interessanti anga nasī be inksti waīda swāise nōpedan en kērmeni anga tennas prastai gīwa pa prēigimin ni bandāntjai pastātwei per ka nika kittan, nikāi tennas ast?

Ikāi amzjan mazzi īr ni waīstun anga ni paprestun swāise nōpedan, adder sta ni zentli, kāi šin nōpedan ni ast. Kaddan šis prasīsenis pastānja prests, staddan tīnka īr etrāsenis.

Erainā bilā tēt dīgi turri swāise sklāitiskans. Be kurrja sklaitawīdans stēisan wipsnan deznjans. Grazintā sen sklaitawīdans gērdiskans bārwins. Preistalāi per sklaitawīdans nōpedans. Sklaitawīdiskan stēisan billan stawīdiskai īr ast eīskintan. Billas ast tūlan be tennas wissas ast prawerīngjas.

En tēntiskan kēsman turīlai enspārtintun si naws amzibis izpressenis. Nūmans ni prawerru kīntwei prei wīrsurankan ainasses amzjas kīrsa kittan, erlāngintjai aīnan amziskan dabban [kultūrin] be lāustinantjai kittans, adder prawerru tuldītun si per amziskan be billiskan sklaitawīdiskan, pazināntjai, kāi Zmānijas warē ast en stēisan sklaitīntan peraīninsnai, adder ni en ainawīdibei. Tēt dīgi kāigi sen sklāitiskan zmānin – pawērtinimai swajawīdiskan [indiwiduāliskan]. Kēsms izmīrstun stans meīgsnas wīdans, kaddan aināi amzjāi sen warrin stengi si pamestun kittans amzjans, preispārtina etgērdautun si swāise amziskan subawīdiskan be swāise billan, ikāigi sta mazīlai westun prei spārtan peraīninsnan. Amzjan, kāigi īr sklāitisks zmānents, aumettus swāise subawīdiskan be gaūwus swetti, ni būlai neggi nōseilewingiskan, neggi dabbiskan [natūralan], būlai izgimmus be kinnus prei kitawīdintans [erzāciskans] gīwatas kakīnslins, ni stans, sen kawīdans pergūbi en šin swētan iz Dēiwan buweīnan. Prawerru pazinātun, kāi ikkai dabber ast stawīdas izbilīsnas, kaddan sklāitisks zmānents, adder en rēizan dīgi amzjas māisiskan, mīlai etgērdaui si swāise amziskan subawīdiskan [identitātin] kittas subawīdiskas paggan, kawīdan iz pirman dīran perwaidinna walniskan. Adder stwi ast blānda – swetti subawīdiskan ni mazzi pastātwei per swajjan, kāigi nasī ni mazzi pastātwei per inkstin.

Mazzi būtwei, bēi kerdā, kaddan ainā dabba [kultūri] be tenesses astisks delīks – bilā, etwijāi si parallelai sen ainuntkawīdan kittan, adder wēlais audāi si izsklaitīnsenis. Tēt audāst si dīgi wēisju aūgantjai en māteris kērmeni – waikljāi, dīgi mergīkas etwijāi si pa aīnan kurpeljan, ikkai perēntjai aulemtai kērdai, pintjai izsklaitinna si.

Tētet, ik audāst si izsklaitīnsenis, tāns īr turri audātun si, be sta jāu pastānja per kittan pawīstin, izbilīsnan, izwessenjan.

Aīns iz ukawāraisins indoeurōpiskas billas sēimjas wippjans ast baltai, dabber pabilitāi aīstjai anga dīgi sarmātai, adder stans pabilīsnans gaūwa izwinandau. Ni subbai ermēriwusis. Tenēisan pertiksnā [etimolōgija] ast swetti.

Wissas stās pabilīsnas ast biskin mēntintjas, beggi sen swāise zentlisnan tennas ebimma ni tēr prūsiskan, lattawiskan, leītawiskan be kittans brātriskans billans.

Kāigi perwaidīnsna mazīlai būtwei Estijas pabilisnā, kawīdses bilā īr ni perlānkja prei indoerōpiskan sēimjan, ikāi swāise pabilīsnan tenā pertikkina ezze stwen pat, iskwendau aīstjai pertikkina swāise emnin.

Anga per baltans pabilāi di ni tēr leītawjai be lattawjai, adder estai, dīgi miksjai, pertikkusis ezze Baltijas jūrjan.

Sklāit stan, gintawai amzjāi, buwīnusis tālis ezze Baltijas jūrju, prei perwaidīnsnan, ni tāli ezze tēntiskai Mazgawai [Maskōwai] buwīnusis galindai ikāigi ni peršlūzi stēisan baltan emnin?

Baltijas jūrjas pabilīsnas pertiksnā iz leītawiskan wīrdan “baltas” (gaīls) ast spārts dwigubbawingi, beggi stwi ni ast gaīlas bārwis – Baltijas jūrjas bārwi ast mēntai zallewingi. Adder mēritwei, kāi Baltijas jūris gaūwa swāise pabilīsnan ezze jūrjas krāntas stēisan buwīntajan gaīlas kērmenes bārwei, tēt dīgi ni perwaidinna si stūrnawan. Jāuku pabilīsnan dāst di, nadirīwus ainuntkawīdan sklāitiskan, adder gailāi asmai ni tēr mes aināi – pastippa Eurōpa ast gailā. Izšendau ast māise nadasnā leītawiskai pabilītun Eurōpan per Baltawan, adder Baltijas jūrjan, sēntin en Eurōpas sirdu, per Baltawas jūrjan, beggi suffiksan -ija ni ast nūsan, adder latīniskas billas wāldan. Stesse subse tikslas paggan īr Prūsija tikrōmiskais turīlai būtwei pabiltā Prūsa, adder Latvija – Lattawa.

Per sarmātans pastāi pabilitāi ni tēr baltai, adder dīgi slāwai be en rēizans īr Āzijas buwīntajai.

Prēi kitan, per wissans šins emnins mans pabilāi kitāi amzjāi, adder ni mes subbai pabilāi sin. Sklāt stan, dabber ni turrimai pabilīsnan, kawīda ebzentlilai areālan kwei baltai buwīnusis be buwinna.

Anga mes jāu sātwinai eraūgusis, kāi subbai dālimai sebbei emnin?

Stesse paggan as nadāi laukītun stawīdan pabilīsnan ēmperi anga enīmtun en wērsu “Leīlawas gārbs” nadātan swajjan emnin, per kawīdan mazīlimai pabilītun baltans, ikkai aupallimai walnan.

“Leītawa ast LEĪ, Lattawa ast LA

Ēmperi sendāimai – āustabas LEILĀ

Gaūwamai sendrāugjai billans Dāusiskans

Prābutiska mīli amzjan Brātriskan

LEĪLS ast lattawju “pawīstis debā”

LEILIS ast leītawju “inzuws be bilā”

LEĪLAWA – nūse, sestran zemē

En kassei grēma kalsāi tauwā.”

En sirzdauamziskasmu mattu mazzimai būtwei pabilitāi per baltans, ēngliskai “balts” (šis wīrds pastānja iztarīts tēt, kāigi īr „bolts“ – werbjāi), adder subbai pagaūnjamai pabilītun sin per Leīlawas leīlawjans.

Adder winnatautenikans, buwināntins en Leīlawai, pabilāimai per Leīlawas buwīntajans – leilawīnans.

Deina–leīlawjai – lattigaljai, sēljai, zemmigaljai, zemāitjai, auktāitjai (nalšīnai, deltuwjai, leītawjai);

Wakkara–leīlawjai – kursjai, prūsai (skallawjai, nadrāuwjai, sembai, nātangjai, wārmjai, bartai, galindjai, pagudīnai, pamedīnai), jātawjai (sūdawjai, dēinawjai, palekkjai);

Wēntas Pamarris leīlawjai;

Dnepras leīlawjai – deina-galindjai.

Mans endrūwina di, kāi leītawiskai be lattawiskai brātres prūsai, tēt dīgi prūsiska bilā ast iznīkusis.

Wella si trīs sestras sensparāwusjas pettins,

Wella si be wella gīwanins wīrdans,

Lattawisks, leītawisks be prūsisks naseīlis

Etwartinna si en zemmin kāigi Leīlawa.

Ambūks

2024 m. spallinas 20 d.

Ezze Leīlawas zmanepeisālin [passan] wartinnaiti si pra tīnklatengīntajan [elektrōniskan pōstin] lielavostapatas@gmail.com.

Visos laikos visās jomās un arī joprojām tiek augstu vērtēta patiesā savdabība [oriģinālā identitāte]. Tāpēc, ka tas ir interesanti. Īpaši tagad, kad vispārēji pieņemta cilvēku atšķirība, atzīts, ka ikviens no mums piedzimst kā īpaša [unikāla] Dieva izpausme, ar atšķirīgu smadzeņu uzbūvi, atšķirīgām interesēm un gaumēm. Vērojot vienā ģimenē dzimušus bērnus, kuri tikuši vienādi audzināti un izglītoti, mēs varam to skaidri pamanīt.

Mākslā, zinātnē un ikdienas dzīvē cilvēks ar saviem unikālajiem uzskatiem vienmēr piedāvās savu risinājumu kādam jautājumam, kas atrodas ārpus ierastu uzskatu (stereotipu) robežām.

Lai gan sabiedrība, veiksmīgāku [efektīvāku] pašsaglabāšanās iemeslu dēļ, nereti tiecas pēc novienādošanās [nivelēšanās], tomēr nevajadzētu upurēt katra sabiedrības dalībnieka savdabību sabiedrības izdzīvošanas labad, jo, pirmkārt, šāda novienādotu cilvēku sabiedrība zaudē savu patību, un, līdz ar to, arī savu vērtību. Tā kļūst neinteresanta, vienveidīga, pārāk monotona un bezjēdzīga.

Sabiedrības izdzīvošanai vienlīdz svarīgas ir vispārējās uzvedības normas, kā arī atsevišķu sabiedrības locekļu personības [individualitātes] izkopšana, jo, ja vispārējās uzvedības normas ir svarīgākas par cilvēka patību, tad, cenšoties sevi iegrožot šajos noteikumos, cilvēks sevi deformē, kropļo un degradē sevi, tādējādi gribot negribot radot spriedzi sabiedrībā pašā primārajā līmenī, t.i. savā personībā. Un tas, kā zināms, izraisa slimības un citas negatīvas [destruktīvas] sekas, kuras tiek pārnestas uz citiem sabiedrības locekļiem. Un tāpat kā vienas detaļas bojājums [automašīnā] izjauc arī citu ierīci, tāpat arī “izjucis” cilvēks negatīvi ietekmē vidi ap sevi ‒ savas mājas, ģimeni, darbu, tautu.

Būtu ļoti jēdzīgi un vērtīgi pieņemt šādus sabiedrības esības noteikumus – cienīt, izkopt un priecāties par otra atšķirību, jo mūsu atšķirība esam mēs paši, tieši tādi, kādi mēs ienākam šajā pasaulē, piepildot ar savu patību noteiktu radošu un sabiedrības saglabājošu daļu – mums paredzēto Sūtību, kuras veikšanai vajadzīgas tieši tās īpašības, kuras mēs saņemam ar savu esību [raksturu] savā dzimšanas brīdī.

Protams, kopīgas normas ir svarīgas, bet tikai tāpēc, lai Pasaule turētos kopā, ne vairāk. Tas ir pilnīgi aplams uzskats, ka sabiedrības sabrukuma draudu aizsegā pieļaujama cilvēka personības deformācija. Tas vēl jo vairāk izraisa ļaunu prieku par citu ciešanām [sadisms], nevis rūpes par tiešajām [reālajām] interesēm.

Taču, ļausim cilvēkam pašam izvēlēties savu darbības jomu [profesiju], ģērbšanās stilu, ticību un vaļaspriekus.

Lai gan nereti, gadsimtiem ilgās iepriekšējo paaudžu iestrādes dēļ, deformējot savu un citu iedzimto dabu, cilvēkam nav viegli sadzirdēt un atklāt sevi, jo brīvības ierobežojumi nāk reizē ar audzināšanu, neapzinātu juteklisko [emocionālo] piemēru pārņemšanu un atkārtošanu, bet, pašam cilvēkam centīgi un konsekventi strādājot pie sevis izzināšanas, viņš arvien vairāk atklās sevī to, kas viņā ir jau iedzimts, nevis uzspiests.

Tāpat kā ar atsevišķu cilvēku, tāpat tas notiek arī augstākā līmenī, proti, ar tautu, valodu un citām kopējām lietām.

Katra tauta, kā atsevišķa vienība, sastāvdaļa Pasaules attēlā, ir īpaša, kuru raksturo savdabība, savs uzdevums un skaistums. Ļoti bieži, gluži nevajadzīgi, tā tiek pievilkta pie pārējās pasaules. Taču, ja var piekrist viedoklim, ka Zeme ir ķermenis [organisms], bet katra tauta ir kāda tās daļa [orgāns], tad sapratīsim, ka, ir tas, kas tos vieno, bet ir arī diezgan daudz pazīmju, kas tos atšķir. Mēs taču neceram, ka deguns kļūs līdzīgs nierei? Jo tiem katram uzdevumi ķermenī [organismā] ir atšķirīgi. Tāpat arī tautām un valstīm ir savi uzdevumi Zemes ķermenī, tikai varbūt ne visi tos uzdevumus apzinās un izprot. Interesanti, vai deguns un nieres zina savu uzdevumu organismā vai vienkārši dzīvo saskaņā ar dabu, necenšoties apzināti kļūt par kaut ko citu, nekā tie patiesībā ir?

Lai gan tauta savu uzdevumu var arī nezināt vai pat nesaprast, taču tas nenozīmē, ka šis uzdevums nepastāv. Kad šo izvirzīto jautājumu sāk risināt, tad parādās arī atbilde.

Katrai valodai ir arī savas īpatnības. Tiek radītas dažādas vibrāciju frekvences. Rotātas atšķirīgām skaņu krāsām. Piemērotas dažādiem uzdevumiem. Ar to pamatota ir valodu daudzveidība. Valodu ir daudz un tās visas ir vajadzīgas.

Šajos laikos vajadzētu nostiprināties jaunai tautiskuma izpratnei. Nevajadzētu censties vienu tautu uzskatīt pārāku par otru, pārvērtējot savu nacionālo dabu [kultūru], vienlaikus noniecinot citus, bet gan priecājoties par tautisko un valodu daudzveidību, atzīstot, ka Cilvēces spēks slēpjas atšķirību vienotībā, nevis novienādošanā.Tāpat kā ar atsevišķu cilvēku – jāceļ godā viņa savdabība [individualitāte]. Laiks aizmirst tās apspiešanas metodes, kad viena tauta ar varu mēģināja pakļaut citas, liekot atteikties no savas nacionālās identitātes un savas valodas, it kā tādējādi panākot stipru vienotību. Tauta, kā arī atsevišķa persona, zaudējot savu identitāti un pieņemot svešu identitāti, nebūs nedz garīgi bagāta, nedz dabiska [autentiska], būs deģenerēta un dzīsies pēc mānīgiem [viltus] dzīves mērķiem, nevis pēc tiem, ar kuriem ir nākusi šajā pasaulē no Dievu mītnes. Jāatzīst, ka joprojām ir vērojamas tādas izpausmes, kad atsevišķi cilvēki un dažkārt pat tautas vairākums labprāt atsakās no savas nacionālās savdabības [identitātes] citas identitātes dēļ, kas pirmajā mirklī šķiet pārāka. Bet tie ir maldi – sveša identitāte nevar kļūt par savējo, tāpat kā deguns nevar kļūt par nieri.

Iespējams, ka bija laiki, kad viena daba [kultūra] un tās būtiskā daļa – valoda attīstījās paralēli kādai citai, bet tad notika atdalīšanās. Tāpat tas notiek arī, kad auglis nobriest mātes miesās ‒ gan zēni, gan meitenes veidojas kā no vienas liestes ņemti, līdz noteiktā laikā tie katrs atsevišķi iet savu ceļu.

Tātad, ja notiek pašķiršanās, tad tai arī ir jānotiek, jo tad tā iegūst pavisam citu veidolu, parādību, būtību.

Viens no senākajiem indoeiropiešu valodu saimes atzariem ir balti, saukti arī par aistiem vai par sarmatiem, taču šos apzīmējumus bija saņēmuši no ārienes. Viņi tos paši neizdomāja. To izcelsme [etimoloģija] ir sveša.

Visi šie nosaukumi ir zināmā mērā maldinoši, jo to nozīme aptver ne tikai prūšu, latviešu, lietuviešu, bet arī citu brāļu tautu valodas.

Kā piemēru varētu minēt Igaunijas nosaukumu, kuras valoda nepieder pat pie indoeiropiešu valodu saimes, lai gan sava nosaukuma cilme atrodama turpat kur aistu cilts nosaukums.

Vai atkal par baltiešiem mēdz dēvēt ne tikai lietuviešus un latviešus, bet arī tos pašus igauņus vai vāciešus no Baltijas jūras piekrastes.

Turklāt radniecīgās tautas, kuras dzīvojušas tālāk no Baltijas jūras, piemēram, galindi, kas mituši tagadējās Mazguvas [Maskavas] apkaimē, vai nebūtu pelnījuši baltiešu nosaukumu?

Baltijas jūras nosaukuma izcelsme no lietuviešu vārda “baltas” ir ļoti apšaubāms, jo šeit nav baltās krāsas – Baltijas jūras krāsa ir duļķaini zaļganīga. Un domāt, ka Baltijas jūra savu nosaukumu ieguvusi no šīs jūras krastu iedzīvotāju baltās ādas krāsas, arī nešķiet nopietni. Nosaukumus parasti piešķir, ievērojot kādus īpatnumus, un galu galā mēs neesam vienīgie baltie – visa Eiropa ir balta. Līdz ar to mans priekšlikums būtu Eiropu lietuviski saukt par Baltuvu, bet Baltijas jūru, esošu Eiropas vidienē, par Baltuvas jūru, jo izskaņa -ija nav mūsu, bet gan latīņu valodas pazīme. Tā paša iemesla dēļ būtu pareizāk Prūsiju saukt par Prūsu, bet Latviju par Latvu.

Par sarmatiem dēvē ne tikai baltus, bet arī slāvus un dažkārt pat dažus Āzijas iedzīvotājus.

Bez tam visus šos nosaukumus mums ir devuši citi, nevis mēs paši sevi saucām šādos vārdos. Turklāt mums vēl nav tāda nosaukuma, kas skaidri formulētu agrāk un tagad apdzīvotās baltu teritorijas.

Vai esam pietiekami pieauguši, lai paši izvēlētos sev nosaukumu?

Tāpēc iesaku meklēt šādu nosaukumu visiem kopā vai arī aizgūt dzejolī “Lielavas kalns” ieteikto īpašvārdu, kādā nosaukt baltus, līdz varbūt vēlāk atradīsim ko labāku.

“Lietuva tā ir LIE, Latvija – ir LA,

Savienojam kopā ‒ brīnišķā LIELA!

No Dausu valodas mēs guvām savējās,

Brāļu tautu mīlestība ir mūžīga.

LIELAS latvietim nozīmē “lielas lietas”.

LIELIS lietuvietim ir “mēle, valoda”.

LIELAVA, tā ir mūsu māsu zeme,

Kura skan kā tuva dziesma.”

Starptautiskā mērogā mūs var turpināt saukt par baltiem, angliski “balts” (šis vārds tiek izrunāts kā “bolts” ‒ uzgrieznis), un sāksim sevi saukt par lielavjiem no Lielavas.

Un tos cittautiešus, kas dzīvo Lielavā, sauksim par Lielavas iedzīvotājiem ‒ lielaviešiem.

Austrumu lielavieši ‒ latgaļi, sēļi, zemgaļi, žemaiši, augstaiši (nalšensieši, deltuvieši, lietuvieši);

Rietumu lielavieši ‒ kurši, prūši (skalvji, nadruvi, sembi, nonti, varmi, bartieši, galindi, pagūdeņi, pamedieši), jatvingi (sūduvi, dinuvi, poleksenieši);

Pomerānijas;

Dņepras Lielavijas ‒ Austrumgalindi.

Mums iegalvoja, ka lietuviešu un latviešu brāļi prūši un viņu valoda esot izzuduši.

Griežas trīs māsas, sakļaujot plecus,

Griežas un griež dzīvos vārdus,

Latviešu, lietuviešu un prūšu gars

Atgriežas uz Zemes kā Lielava.

Hamburga

20.10.2024

Par Lielavas ID apliecību [pasi] lūgums sazināties pa e-pastu lielavostapatas@gmail.com.

Vysim laikim – i seņuok, i niule – patīsu sovpateibu [aba originalu ideņticetu] viertej augši. Kam ite iņceresnai. Svuit tān, kod plotai paplateita ļaužu individualūs izškireibu pījimšona, pīzeistams, ka sevkurs nu myusu dzymst kai pazeimeiga [aba unikala] Dīva izapausšona, ar izškireigu smedziņu īrikti, izškireigom patykšonom i garžom. Tiemādami vīnā saimē dzymušus bārnus, sajāmušus tū pošu audzynuošonu i apvuiceišonu, itū varim skaidrai apmaneit.

Muokslā, zineibā, kasdīnys dzeivē cylvāks, kurs verās iz pasauļa pa sovam, vysod pasūlej vaicuojuma izsprīdumu, kurs atsarūn uorspus ījiuktu nūstatejumu rūbežu.

Koč ļaudeiba, snāgdamuos lūbeiguokys izaglobuošonys vierzīnī, bīžai īt pa vīnaiduošonuos [nūsaniveliešonys] ceļam, vys jau navādzātu pazīduot kāžna bīdra sovpateibys ļaudeibys izaglobuošonys iņceresim, kam, pa pyrmam, taida uraunilouka mozynoj ļaudeibys sovpateibys, a tūlaik, pa ūtram, leidza pagaist i vierteibys. Ļaudeiba palīk naiņceresna, naizškireiga, par cīš vīndabeiga, bezjiedzeiga.

Deļ izaglobuošonys ļaudeibys vīnaiž svareigai turēt i kūpeigus izaturēšonys nūsacejumus, i sovysku ļaudeibys bīdru personeibu [individualiskuma] dakūpšonu, kam, ka kūpeigi izaturēšonys nūsacejumi irā svareiguoki par cylvāka sovpateibu, tūlaik, raudzeidams sevi jamūs īmīdzs, cylvāks sevi depormej, degradej i pataisa nabarāgu, tai grybādams-nagrybādams saceļūt ļaudeibā spryngumu juos pošā pyrmajā, zamejā leidzīnī, resp., sovā personeibā. A nu tuo, kai zynoms, ceļās vaideibys i cytys nalobys [nakonstruktivys] sekmis, kurys puorsadūd i cytim ļaudeibys bīdrim. I kai mašinē vīna vaine var saceļt i cytys vainis, taipoš i taids „nūleidzynuots“ cylvāks dora īspaidu vysai apleicīnei, kurā jis atsarūn: sātai, saimei, dorbam, tautai.

Byutu cīši nūdereigai i vierteigai pījimt taidus ļaudeibys byušonys nūsacejumus – turēt cīnā, gūdynuot, izkūpt i džaubtīs cytam par cyta izškireibom, kam myusu izškireibys i asam poši mes, taišni taidi, kaidi mes ateimam da ituo pasauļa, pīpiļdeidami ar sovu sovpateibu ļaudeibys radeiguma i saglobuošonys dali – myusim daškiertū Liktini, deļ kura izpiļdeišonys vādzeigys taišni taidys soveibys, kurys sajamom ar sovu sposubu [karakteri] sovā radeišonuos šaļtī.

Zynoms, kūpeigys normys svareigys, bet toļkin tik, kab Pasauļs sasaturātu kūpā, na vaira. Ite vysā napatīss redzīņs, ka, izarunojūt ar ļaudeibys sakrisšonys gražeibu, varams depormēt cylvāka personeibu; pa lelumam – vysā nadybynuotai. Tū vaira izsauc prīca par cytu komuošonūs [sadizmys], na eistynys [realys] vādzeibys.

Tadei laissim cylvākam pošam izalaseit sovu dorbu [propeseju], drēbis, ticeibu i kaviekļus.

Koč i bīžai, deļ ilgys, daudzeju godu i net jūs symtu, prīškaudžu dasastateišonys i dastateišonys, depormejūt sovu i cytu dobu, navā vīglai seva izdzierst i atrast, kam breiveibu sakondoloj jau nu cīši mozu dīnu, auklēšonys laikā, dastotūt puorjimt i atkuortuot bezsaisteigus paraugus, bet, pošam cylvākam staraveigai i koņsekventai dorūt pi īpazeišonys seva, jis sevī vaira i vaira atrass tū, kas jimā īdzymts, a na vāluok dalepēts.

Taipoš kai ar atsevišku cylvāku nūteikst i augšuokūs leidzīņūs – ar tautu, ar volūdu i cytom kūpeigom dzelom.

Kāžna tauta kai seveiga vīneiba, štriks Pasauļa obruozā, irā seviška i tur sovu seveibu, aizdavumu i skaistumu. Dyžan bīžai, vysā bez vādzeibys, jū rauga davylkuš da cyta pasauļa. Tadei, ka pījimtumem redzīni, ka Zeme irā mīsa [organizmys], a sevkura tauta – ite nazkaida ituos mīsys dale [organs], tūlaik saprastumem, ka, zynoms, irā nazkas, kas jūs vīnoj, tok irā i nazkas, kas izškir. Mes tok naticim, ka daguns tiks leidzeigs eikstei? Kam jūs paškierums augumā [organizmā] irā dažaids. Taipoš i tautys, i zemis tur sovys aizdavumus Zemis augumā, tik mož na vysi tūs aizdavumus apjādz ir saprūt. Iņceresnai, voi daguns i eiksts zyna sovus aizdavumus mīsā, voi viņ dzeivoj pa dobai, naraudzeidami samaneigai tyikuši par nazkū cytu?

Koč tauta var sova aizdavuma i nazynuot, nasaprast, ite nazeimoj, ka ituo aizdavuma navā. Koleidz itū pacaltū vaicuojumu aizsprīž, tūraiz atsarūn i atsaceišona.

Pi kāžnys volūdys taipoš irā sovpateibys. Pīvadumam, jūs skonūs iraida vysaidu prekveņceju vibracejis; izškireigom skona kruosom puškojās; izškireigim aizdavumim lobuok atpas. Tai izskaidrojama volūdu vysaideiba. Volūdu irā daudzi, i vysys juos vādzeigys.

Niu daguojs laiks jaunai tautyskuma saprasšonai pasaruodeit. Turātumem dasnēgt na vīnu tautu vierseibys viers cytu, izceļūt kurys nakurys tautyskys dobys [kuļturys] i vīnlaiceigai zamynojūt cytys, a prīcuotīs par tautu i volūdu vysaideibu, pīzeistūt, ka Ciļvēcis spāks irā dažaideibu vīneibā, na nūleidzynuošonā. Nui, kai i ar seveigu cylvāku – viertēsim sovpateibu [individualumu]. Niu laiks aizmierst tūs spāka apmīgšonys metodus, ar kurim vīnys tautys raudzeja pavaļdejušs cytys, dastateja atsasaceit nu sovu tautyskūs sovpateibu i sovu volūdu, kaiba kab kūpeiguo vīneiba tyktu stypruoka. Tauta, kai i seveiga persona, zaudādama sovu i pījamūt svešu ideņticetu, nabyus ni gareigai boguota, ni dabeiga [auteņtiska], byus izdzymuse [degenerāta] i raudzeis dasnēgt muoneigus [erzaceigus] snāgus, a na tūs, ar kurim atguoja da ituo pasauļa nu Dīvu dvora. Juopīzeist, ka cikom byun taidys izsaceibys, ka iņdividi, a olpom i cālys taytys, meilai atsasoka nu sovys tautyskuos sovpateibys [ideņticeta] deļ pījimšonys cytys sovpateibys, kurei pyrmajā šaļtī izaver lobuoka ci stypruoka. Tok ite klaida: svešs ideņticets laimis nanas, jis navar tikt par sovu, kai daguns navar tikt par eiksti.

Var byut nazkod beja laiki, kod vīna doba [kuļtura] i juos esmeiga dale – volūda, raistejuos leidza ar kuru cytu voi cytom, tok vāluok juos izaškiere. Tai nūteikst i ar jaunu dzeiveibu muotis mīsā – i puiškyni, i meitinis raistuos pa vīnam kapulam, koļc nūstateitā laikā jūs raisteibys celi izaškir.

Partū, ka nūteikst izaškieršona, jei ak jau tur nūtikt, i tai pasaruoda cytys lītys, paruodeibys, byutīnis.

Vīns nu senejuokūs indoeuropīšu volūdu saimis zoru irā baļti, vēļ saucami par aistim voi daža sarmatim. Itūs apzeimovumus jī sajēme nu uorspusis, na poši izdūmova. Jūs izaceļšona [etimologeja] irā sveša.

Vysys ituos pasaukys irā mozuok voi vaira maldynojūšys, kam ar sovu zeimeibu apjam na tik pryušu, latvīšu, leišu i jom bruoleigu tautu volūdys, a i cytys.

Kai pīvadums varātu byut Igaunejis pasaukšona, koč igauņu volūda daža navā nu indoeuropīšu saimis. A sovu pošpasaukšonu eesti jī pajāmuš nu tūs pošu olūtu, nu kuru īt aistu vuords.

Voi cytu raizi par baļtim sauc na tik lītaunīkus i latvīšus, bet i tūs pošus igauņus voi Baļtejis vuocīšus.

Bez tuo radneigys tautys, kurys dzeivova tuoļuok nu Baļtejis jiuru, saceisim, natuoli nu tānejuos Moskovys dzeivovušī galiņdi, ak jau taipoš byutu peļnejušs sauktīs par baļtim?

Baļtejis jiuru pasaukys izaceļšona nu lītaunīku vuorda “baltas”, baļtīšu vuorda “balts” voi latgalīšu vuorda “bolts” irā labtik švuorbeiga, kam boltys kruosys ite navā – Baļtejis jiuru iudiņa kruosa irā buzonai apzaļa. A guoduot, ka Baļtejis jiurys sovu pasaukšonu dabova nu jiurmalis dzeivuotuoju boltūs vaigu taipoš nasaruoda rymtai. Pasaukys parostai dūd, īsavārdami nazkaida sovpateiguma, a boļti tok vysu apleicejūs tautu dzeivuotuoji, varātumem saceit – vysa Europa. Aiz tuo i muns pasūlejums pa latgaliskam Europu saukt par Boltovu (pa leitiskam – par Baltuvu), a Baļtejis jiurys, kurys atsarūn Europys vydā – par Boltovys jiurom, kam beigums –ija na myusu, a latinu volūdys soveiba. Aiz tuos pošys īmeslis i Pryuseji pareizuok byutu saukt par Pryusu, a Latveji – par Latvu.

Par sarmatim sauc na tik baltus, bet i slavus, a kod nakod i kurus nakurus Azejis dzeivuotuojus.

Bez tuo vysim itim vuordim myus pasauce cyti, a na mes poši pasasaucem. I bez tuo, cikom kas vys vēļ naturim pasaukys, kurei skaidrai apruodeitu vītys, kur baļti dzeivova seņuok i dzeivoj tān.

Voi jau asam gona saauguši, kab poši dūtumem sev vuordu?

Partū sūlu myusim kūpā pameklēt taidu pasauku deļ baltu. Voi varbyut pajimt jū nu dzeivuļa “Līlovys kolns”, koļc atrassim lobuoku.

“Lītova – ite LĪ, Latveja – ite LA,

Salikam kūpā – breineiguo LĪLA!

Nu Dausu volūdys īt myusu pasaukys,

Bruoļu tautu mīleiba irā myužeiga.

LĪPYS – ite pa latgaliskam svāti kūki,

LYLIUOT – tai leiši bārnus īšyupoj,

LĪLOVA – ite myusu, muosu zeme,

Tyveima dzīsme kurymā skaņ.”

Škārsregionalai i leliškai i iz prīšku varim sauktīs par baļtim, pa angliskam – “balts” (itū vuordu izrunoj kai “bolts” – kruosa pa latgaliskam), a poši seva sauksim par līlovim nu Līlovys.

A Līlovys dzeivuotuojus-nabaltus sauksim par līlovīšim.

Reitu līlovi – latgalīši, sielīši, zamgalīši, žemaiši, augštaiši (naļšenīši, deltuvīši, lītaunīki);

Vokoru līlovi – kurši, pryuši (skalvi, nadruvi, sembi, noņti, varmi, barti, galiņdi, pagudeni, pamedeni), jatvingi (suduvi, dainuvi, poleksāni);

Pomeranejis līlovi;

Dnepra līlovi – reitu galiņdi.

Myus raudzeja ītycynovuš, ka leišu i latvīšu bruoli pryuši i jūs volūda irā iznykuši.

Grīžās treis muosys saglaustim placim,

Pošys grīžās i vuordus grīž:

Latvīšu, leišu i pryušu gors,

Atsagrīž Līlovā dzeivā iz Zemis.

Gamburgs

20.X.2024

Līlovys puorbraucis [pasis] prosit pa teiklasyutam [e-postam] lielavostapatas@gmail.com.

Vėsās laikās vėsuos srėtīs bova ėr tabier nuognē palonkē vertėnams tėkrāsis tapatoms [orėgėnalos idėntėtėts]. Tas īr induomē īpatingā dabā, kumet vėsuotėnā īr sotarama diel atskėrū žmuoniū skėrtingoma, īr pripažīstama, ka kėikvėins gimstam kāp vėinetinis [onėkalos] Pondėiva pasėreiškėms – so skėrtinguoms smagėnims, skėrtingās patėkėmās ėr skuonēs. Stebiedamė vėinuo šeimuo gėmosius vākus, gavosius tou pati aukliejėma ėr ėšsėmuokslėnėma, galem aiškē tou pamatītė.

Menė, muokslė, īprastamė gīvenėmė žmuogos, katros tor savėta sopratėma, vėsumet pasiūla klausėma sprėistė kėtuonėškā, ož iprastū nusėstatīmu [streuotipu] rėbū.

Nuorintās vėsuomenė diel veiksmingesnė [efektīvesnė] ėšlėkėma tonkē sėik sovėinuodėnėma [nėveliacėjės], kėikvėina žmuogaus īpatingoms natorietom būtė aukuojams diel bėndruomenės ėšgīvenėma. Pėrmiausē, tuoki sovėinuodinta žmuoniū bėndrėjė prarond savėtoma, ėšskėrtėnoma, vuo so anon ėr sava vertė, pasėdara nabinduomi, vėinuoda, baprasmė.

Vėsuomenės ėšlėkėmou vėinuodā svarbės īr ėr bėndras veikėma taisīklės, ėr atskėrū vėsuomenės žmuoniū asmenėškoma [ėndėvėdoaloma] palaikīms. Jego bėndras veikėma taisīklės īr svarbesnės ož žmuogaus savaimėngoma, tumet sėikdams savi ispraustė i tas taisīklės, žmuogos ėškraipa, prīvartau savė – tēp vėsā natīčiuoms sokeldams vėsuomenē ītompas patemė pėrmėnemė līgie – sava asmenie. Vuo tas, kāp žėnuom, sokel lėgas ėr kėtuokės bluogas [nekonstroktīvės] pasekmės, katruos īr pardoudamas ėr kėtėms bėndruomenės žmuonims. Ėr kāp savėvežie [autuomuobėlie] atsėradės vėins gedėms ėšderėn ėr kėta īronga, tēp ėr „ėšderints“ žmuogos veik ėr aplinka – nomus, šeima, darba, tauta.

Būtom dėdlē pruotingā prijimtė tuoki vėsuomenės gīvavėma sopratėma – gerbtė, palaikītė ėr džiaugtėis vėins kėta ėšskėrtėnomās diel tuo, ka tėi mūsa ėšskėrtėnomā ėr esam mes patis – tuokėi, kuokėi atēnam i tou pasauli, ožpėldīdamė sava ėšskėrtėnomo tam tėkra vėsuomenės kūrėma ėr ėšsauguojėma dalė – mums skėrta Dalė, katrā ėšpėldītė rēk tuokiū savībiu, katras gaunam so sava būdo [karakterio] sava gėmėma akėmėrka.

Žėnuoms, bėndrū taisīkliu rēk, bet tik tėik, ka laikītomės Pasaulis, na daugiau. Vėsā napataisuoms dalīks, ka prisidėngont vėsuomenės sogriovėma pavuojo, īr vėsā barēkalingā ėškraipuoms žmuogaus asmenėnis tapatoms. Tas daugiau īr nulėmta pasėdžiaugėmo kėta končiuoms [sadėzmo], vuo na tėkro [realio] puoreikio.

Tasgaties, lēskem patem žmuogou rinktėis darbaveikla [pruopesėjė], apriedus, tėkiejėma ėr puomiegius.Nuorintās tonkē diel ėlgus omžius trokosė onkstėsniu kartū īdėrbė prīvartaujont sava ėr kėtū prīgimti, žmuogou nier tēp lėngvē ėšgėrstė ėr atrastė savė. Laisvės sovaržīmā atēn karto so aukliejėmo, nasāmuoningo jauslėniu [emuocėniu] pavīzdiū pariemėmo ėr kartuojėmo. Bet jego pats žmuogos stėngsės nuoseklē dėrbtė savės pažėnėma darba, ons savie atras vės daugiau tuo, kas anamė īr īgimta, vuo na primesta.

Līgē tēp kāp so atskėro žmuogo, līgē tēp pat ėr so aukštesnio līgmėnio – so tauto, so kalbo ėr kėtās bėndresnēs dalīkās.

Kėikvėina tauta, kāp atskėra dalės, Pasaulė paveikslė īr īpatinga ėr tor sava bovėma, tėksla gruoži. Tonkē vėsā ba rēkala īr dedamas pastongas pritėmptė pri lėkosė pasaulė. Juk jego prijimsem sopratėma, ka Žemė īr augoma [organizmos], vuo kėikvėina tauta kažėkuoks sānaris [organs], soprasem, ka tas īr, kas anus sojung, bet tēp pat īr ėr daug tuo, kas skėr. Juk mes nasėtėkam, ka nuosės pasėdarīs tuoki kāp inksts? Juk anū paskėrtis augomuo [uorganizmė] īr skėrtingas. Tēp ėr tautas, valstībės tor sava oždavėnius Žemės augomuo, tiktā musintās na vėsė sāmuoningā tus oždavėnius žėna ėr isėsāmuonėn tuoki sopratėma. Kažėn, ar nuosės ėr inkstā žėna sava paskėrti kūnė, ar paprastā gīven palei prigėmėma, nasėstėngdamė valingā taptė kėtkou nego īr?

Nuorintās tauta gal sava oždoutėis ėr nažėnuotė, nasoprastė, bet tas nareišk, ka tuos oždoutėis nier. Kumet tas ėškelts klausėms īr pradedams soprastė, tumet atsėrond ėr atsakīms.

Kėikvėina kalba tēp pat tor saiva īpatingomu. Kor skėrtingus vėrpesiū dažnomus. Poušas skėrtinguoms garsėniems spalvuoms. Geriau tink skėrtinguoms oždoutėms. Tou īr paaiškėnams kalbū ivaroms. Kalbū īr daug ėr vėsas anuos īr rēkalingas.

Šiou laiko torietom isėgalietė naus tautėškoma sopratėms. Torietomem sėiktė na vėršenībės vėinuos tautuos priš kėta, ėškeldamė vėina kuokė nuorintās tautėnė daba [koltūra], tou patio, žemindamė kėtas, bet torietomem džiaugtėis tautėnė ėr kalbėnė ivairuovė, pripažindamė, ka Žmuoniejės jiega īr skėrtībiu vėinībie, vuo na sovėinuodėnėmė. Tēp kāp so atskėro žmuogo – vertinkem savastingoma [indėvėdualoma]. Laiks ožmėrštė tus varžītėniu pasėreiškėmus, kumet par jiega vėinas tautas liuob stėngtėis pajungtė kėtas, liuob priverstė atsėsakītė sava tautėnė tapatoma ėr sava kalbuos diel kažkuokiuos keistā soprontamas vėinībės. Tauta, kāp ėr atskėrs žmuogos, praradosi sava ėr gavosi svetėma tapatoma, nabūs na dvasinga, na gamtėška [natūrali], būs ėšsėgėmosi ėr nuorinti pakeistū [erzacėniu] gīvenėmėšku tėkslū – na tū, so katrās atējė i tou pasauli ėš Pondėiva boveinės. Rēk pripažintė, ka kuol kas īr tuokiū apraiškū, kumet atskėrė žmuonis, vuo retsīkēs ėr dėdėlė dalės tautuos, lėngvē atsėsaka sava tautėnė tapatoma [indėntėtėta] diel kėtuokė tapatoma, katros ėš pėrma paveiziejėma gal atruodītė pranašėsnis. Bet čia īr klaida – svetėms tapatoms nagal pasėdarītė savo, tēp kāp nuosės nagal pavėrstė inksto.

Rasintās bova tuoks laiks, kumet vėina daba [koltūra] ėr anuos svarbiausiuoji dalės kalba vīsties līgiagretē so katrou nuorintās kėto, bet vieliau ivīka atsėskīrėms. Tēp atsėtink ėr vaisiou, augont muotinas kūnė – ėr vaikiokā, ėr mergātės vīstuos palei vėina korpali, pakuol, atējos tam tėkram laikou, kelē atsėskėr.

Tasgaties, je ivīkst atsėskīrėms, ons tor ivīktė, ėr tas jau pasėdara kėto dalīko, reiškėnio, tvarėnio.

Vėina seniausiu indoeuropietiu šeimuos kalbėnė šaka baltā, dā vadėnamė aistēs ar net sarmatās, tus pavadėnėmus gava ėš ėšuorės. Na patis somėslėjė. Anū kėlmie [etėmuoluogėjė] īr svetėma.

Vėsė tėi pavadėnėmā kažkėik klaidėn dieltuo, ka anėi sava reikšmė apem na vėin tik prūsu, latviu, lietoviu ar kėtū bruolėšku tautū kalbas.

Kāp pavīzdīs galietom būtė Estėjės pavadėnėms, katruos kallba net napriklausa indoeuropietiu šeimā, nuorintās sava pavadėnėma anėi kėldėn ėš tėn pat, ėš kor ėr aistē savouji.

Arba baltās tonkē īr vadėnamė na tik lietovē ar latvē, bet ėr tėi patis estā a nu Baltėjės jūras kėlė vuokītē.

Ba tuo, gėmėnėškas tautas, katruos gīvena tuoliau nu Baltėjės jūras, kāp, sakīkem, natuolėi dabartėnės Mazgovuos [Maskvuos] gīvenė galindā, kāp ėr nanosėpelna baltu pavadėnėma?

Baltėjės jūras pavadėnėms, kėldėnams nu lietovėška žuodė „baltas“, īr dėdlē abejuotėns diel tuo, ka baltuos spalvuos čia nier – Baltėjės jūras spalva īr dromzlėnā žalsva. Vuo mėslītė, ka Baltėjės jūra sava pavadėnėma gava nu baltuos tuos jūras pakrontiu gīventuoju kūna spalvuos, tēp pat naatruoda rimtā. Pavadėnėmus paprastā doud, pastebiedamė kažkuoki īpatoma, vuo juk baltė esam na tik mes vėinė – vėsa Euruopa īr balta. Ėš čia ėr mona pasiūlīms īr lietovėškā Euruopa vadintė Baltova, vuo Baltėjės jūra, katra īr Euruopas vėdorie –Baltovas jūra – diel tuo, ka prīsaga -ija īr na mūsa, vuo luotīnu kalbuos. Diel tuos patiuos prīžastėis ėr Prūsėjė tesingiau būtom vadintė Prūsa, vuo Latvėjė – Latva.

Sarmatās īr vadėnamė na tik baltā, bet ėr slavā, vuo kartās ėr Azėjės gīventuojē.

Ba tuo, vėsās tās vardās momis pavadėna kėtė, vuo na mes patis pasėvadėnuom. Ėr kuol kas dā natorem pavadėnėma, katros aiškē apibriežtom baltu gīventus ėr gīvenamus pluotus.

A mes jau esam ožtektėnā soaugė, ka patis doutomem sau varda?

Diel tuo siūlau paėiškuotė tuokė pavadėnėma karto arba prijimtė eilieraštie „Kalnas Lielavos“ pasiūlīta savouji varda, katrou, galietomem vadintė baltus, pakuol rasem gerėsni.

„Lietova – tai LIE, Latvėjė – tai LA,

Jungam i kopėta – Poiki LIELA!

Ėš Dausū kalbas gavuom karto,

Bruolėšku tautū meilė omžėna.

LIELAS – latviou „didelis dalykas“,

LIELIS – lietoviou „liežuvis, kalba“,

LIELAVA – tai mūsa, seserū, žemė,

Katruo skomb artėma dėina.“

Tarptautėnio masto ėr tuoliau galem būtė vadėnamė baltās, anglėškā „balts“ (tas žuodis īr tarams tēp kāp „bolts“ – varžtā), vuo patis savė jimkem vadintė lielavēs ėš Lielavas. Vuo kėtatautius, katrėi gīven Lielavuo, vadinkem Lielavas gīventuojēs – lielavietēs.

Rītū lielavē – latgalē, sielē, žiemgalē, žemaitē, aukštaitē (nalšienā, deltovē, lietovē);

Vakarū lielavē – koršē, prūsā (skalvē, nadrovē, sembā, nuotangā, varmē, bartā, galindā, pagodienā, pamedienā), juotvėngē (sūdovē, dainovē, puoleksienā);

Puomeranėjės lielavē;

Dniepra lielavē – rītū galindā.

Mumis tėkėna, ka lietuviu ėr latviu bruolē prūsā ėr anū kalba īr ėšnīkė.

Sokas trīs seseris, soriemosės petius,

Sokas ėr sok gīvūsius žuodius,

Latviu, lietuviu ėr prūsu dvasė

Grīžt i žemė kāp Lielava.

Diel Lielavas tapata [pasa] prašuom krēptėis tėnklasiontio [el. pašto] lielavostapatas@gmail.com.

Vìsais laîkais visõse sritýse buva, o i tebê, làbai teīgiamai vertinams tikruolišks tapatums [originálus identitets]. Nes tai yr įdõmu. Ypač dàba, kai visuotinai sutariama dėl aťskiru žmòniu skirtingùma, pripažįstama, ka kiekviens mūsų gimstam kaip vienetinis [unikálus] Dieva pasireiškims, su skirtiñga smègenu sandara, skirtiñgais pomėgiais i skoniais. Stebėdami viènoj šeîmoj gimusius vaîkus, gavusius tą patį auklėjimą i išsimokslinimą, gãlim aiškiai tai pastebėţ.

Méne, mõksle, įprastam gyvenime žmògus, turintis savitą požiūrį, vìsada pasiūla klãusima sprendimą, kùris y už ìprastų nuostatų [stereotipų] rìbų.

Nors visuomene veiksmingesne [efektyvesne] išlikima tìkslu dažnai siēķ suvienodinima [niveliacijos], bet kiekviēna nãre ypatingums neturėtų būţ aukojams bendruomenės išgyvenimui pasiekţ, nes, vìsu pírma, tòki suvienodinta žmòniu bendríja netenk sãva savituma, o su juo i sãva veřtės. Tamp neįdõmi, neįvairi, visāi vienalyte, beprãsme.

Visuomenės išlikimui vienõdai svařbu i bendros veikima taisyklės, i aťskiru visuomenės nàriu asmeniškuma [individualuma] puõselėjims, nes jeīgu beñdros veikìma taisyklės y svarbesnės už žmògaus savaimingumą, ti siekdams sàvi įspausţ į tas taisýkles àsmuo iškraīpa, luõšin, prievartáuj sàvi, tuo bűdu nõri nenõri sukeldams visuomenėj įtampas pàčiam pirmìniam lýgy, t.y. sāva àsmeny. O tai, kaip žìnia, sukeļ lìgas bei kitas neígiamas [nekonstruktývias] pāsekmes, kurios pērduodamos i kitiem bendruomenės nàriam. I kaip savivežėj [automobily] esantis viens gedims išderin i kitą įrangą, teip i „išderints“ žmõgus veiķ i aplinką aplink sàve – nàmus, šeimą, darbą, tautą.

Būtų làbai prasminga i vertinga priimţ tokią visuomenės gyvāvima nuostatą – gerbţ, puoselėţ i džiaugtis viens kìta skirtingumais, nes mūsų skirtingumai i ēsam mes patys, būtent tòkie, kòkie ateinam į šį pasaulį, užpildydami sãva ypatingùmu tam tikrą visuomenės kūrima i išsaugojima dalį – mum skirtą Dalią, kuriai išpildyt reikalingos būtent tokios savybės, kurias gãunam su sãva bűdu [charakteriu] sãva gimima akimirką.

Bòjau, bendros taisyklės būtinos, bet tik tiek, kà Pasaulis laikýtųs, ne daugiau. Visai nepatéisinams požiūris, kai, prisidengiant visuomenės sugriùvima grësme, y visãi deřmai iškraipoms žmògaus asmeninis tapatums. Tai labiau iššaukta mėgavimusi kìta kančiõmis [sadizmu], nei tìkru [reáliu] poreikiu.

Taîgi, lēiskim žmogui pačiam rinktis darbaveiklą [profesiją], ãprėdus, tikybą i pomėgius.

Nors daźnai, dėl ilgus amžius trùkuse ankstèsnių kařtų įdirbe prievartaujant sãva i kìtų prigimtį, i nė leñgva žmogui sàve išgiřsţ i atrasţ, nes laisvės suvaržymai atein kařtu su auklėjimu, nesąmoningu jáuslinių [emocinių] pàvyzdžių pērėmimu i kartojimu, bet pačiam žmogui stengiantis i nuosekliai dirbant sàvęs pažiníma darbą, jis savý vis daugiau atras to, kas jàme y įgimta, o ne jam primesta.

Lygiai kaip su atskiru žmogúm, lygiai teīp pat i su aukštèsniu lygmeniu – su taûta, su kaĺba i kìtais bendrèsniais dalykais.

Kiekviēna taûta, kaip atskirs sands, dēmuo Pasãule paveiksle y ypatiñga, turinti sãva savastį, užduotį i grožį. Làbai daźnai, visãi deřmai, pritempiama prie lìkuse pasãule. Juk jei priimţ požiūrį, kà Žeme y aûguma [organizmas], o kiekviēna taûta – kažkuris sąnaris [õrgans], supràsim, ka, bòjau, y tai, kas juos viēnij, bet teîp pat y i gàna daug to, kas skiŗ. Juk mes nesitikim, kà nosis taps tòki, kaip inksts? Nes jų pāskirtys augumój [organizme] skirtingos. Teíp i tautos, i šalys tuŗ sãva užduotis Žemės augumój, tik gaļ ne vìsi sąmoningai tas užduotis žìna i suprañt tokį požiūrį. Įdõmu a nosis i inkstai žìna sãva užduotį kūne a tiesiog gyviãn pagal prigimtį nesisteñgdami valingai tapţ kažkuo kìtu negu y?

Nors taúta gaļ sãva užduoties i nežinõţ, nesuprasţ, bet tai neréišķ, ka tos úžduoties nė. Kai šis iškelts klausims y imams spręsţ, tuomet atsirand i atsakyms.

Kiekviēna kaĺba teip pat tuŗ sãva ypatumų. Skirtingus viřpesių dažnius kuŗ. Skirtingom garsinėm spalvõm puošias. Skirtingom užduotim làbiau tink. Tuo paaiškinams kaĺbų įvairums. Kaĺbų daug i visos jos reikalingos.

Šiuo laîku turėtų įsigalėţ naujas tautiškùma supratims. Turėtumėm siekţ ne viršenybės viēnos taûtos virš kìtos, iškeĺdami vieną kurią nors tautinę dabą [kultūrą], tuo pàčiu žemindami kìtas, bet turėtumėm džiaugtis tautine ir kalbine įvairove pripažiñdami, ka Žmonijos jéga y skirtybių vienÿbėj, o ne suvienodinime. Teip, kaip su atskiru žmogùm – vertinkim savastingumą [individualumą]. Laiks užmiršţ tuos varžymosi pasireiškìmus, kai per jėgą vienos tautos stengdavos pajungţ kìtas, priversdava atsisakyţ sãva taûtine tapatuma i sãva kaĺbos vařdan mènamos stiprybės, ateinančios iš tòkios vienybės. Taûta, kaip i atskirs žmógus, praradus sãva i gavus svetimą tapatumą, nebus nei dvasinga, nei gamtiška [natūràli], bus išsigimus i siekianti pakeīstų [erzacinių] gyvenimiškų tìkslų, ne tų, su kuriais atéje į šį pasaulį iš Diēvų buveinės. Reiķ pripažinţ, ka kol kas y i tòkių pasireiškimų, kai àtskiri žmonės, o kartais net i daûguma taûtos, miēlai atsisãka sãva taûtine tapatuma [indentiteta] dėl kìta tapatuma, iš pîrma žvīlgsne atrõdanče pranašèsniu. Bet čia y klaīda – svetims tapatums, negaļ tapţ sàvu, kaip nosis negaļ tapţ inkstu.

Gaļbūt buva laiks, kai viêna dàba [kultūra] i jos esmìne dàlis, kaĺba, vystės lygiagrèčiai su kuria nors kìta, bet vėliau įvÿka atsiskyrims. Teip atsitink i vaisiui augant motinos kūne – i berniukai i mergaitės vystos pàgal vieną kurpalių, kol, atėjus tam tikram laikui, kèliai išsiskiŗ.

Taigi, jeigu įvykst atsiskyrims, jis tuŗ įvykţ, i tai jau tamp kìtu dalyku, reiškiniu, dariniu.

Viēna seniausių indoeuropiečių šeīmos kaĺbinė šàka – baltai, dar vadinami aisčiais a net sarmatais, šiuos, ją apibūdinančius pavadinimus gāva iš išorės. Ne patys susigalvojo. Jų kiĺmė [etimologija] y svetima.

Vìsi tie pavadinimai y šiek tiek klaidinantys, nes sãva reīkšme áprėp ne vien prūsų, latvių, lietuvių i kìtų broliškų taútų kaĺbas.

Kaip pàvyzdys galėtų būţ Estijos pavadinims, kurios kaĺba net nepriklausa indoeuropiečių šeimai, nors sāva pavadinimą ji kildin iš ten pat, iš kur i aisčiai savąjį.

Arba baltais daźnai vadinami ne tik lietuviai i latviai, bet, vėl gi, tie patys estai arba nuo Baltijos jūros kilę vokiečiai.

Be to, giminiškos tautos, gyvenusios toliau nuo Baltijos jūros, pavyzdžiui, netõli dabartinės Màzguvos (Maskvos) gyvenę galindai, lyg i nenusipelno baltų pavadinimo?

Baltijos jūros pavadinima kildinims nuo lietuviška žõdže „balts“ y làbai abejotins, nes baĺtos spaĺvos čia nêra – Baltijos jūros spaĺva y drúmzlinai žaĺsva. O manyţ, ka Baltijos jūra gãva sãva pavadinimą nuo baĺtos tos jūros pakrančių gyventojų kūna spaĺvos teip pat neatroda rimta. Pavadinimus pàprastai duod pastebėdami kažkokį ypatingumą, o juk baĺti esam ne mes viēni – vìsa Europa baĺta. Iš čia i mãna pasiūlyms lietuviškai Europą vadinţ Baĺtuva, o Baltijos jūrą, eančią Europos vìdury – Baĺtuvos jūra, nes priesaga -ija y ne mūsų, o lotynų kaĺbos nuosavybė. Dėl tos pàčios priêžasties i Prūsiją teisingiau būtų vadinţ Prūsa, o Latviją – Latva.

Sarmatais vadinami ne tik baltai, bet i slavai, o kartais i Azijos gyventojai.

Be to, vìsais šiais vařdais mus pavadina kìti, o ne mes patys pasivadinom. Be to, kol kas da neturim pavadinima, kuris aiškiai apibrėžtų baltų gyventus ir gyvenamus plotus.

A mes jau pakankamai suaugę, ka patys duotume sau vardą?

Tòde siūlau paieškoţ tòke pavadinima kařtu arba priimţ eilėrašty „Kalns Lielavos“ pasiūlytą savąjį vardą, kuriuo galėtumėm vadinţ baltus, kol rasim geresnį.

„Lietuva – tai LIE, Latvija – tai LA,

Jungiame draugėn – Nuostabi LIELA!

Iš Dausų kalbas gavome drauge,

Broliškų tautų meilė amžina.

LIELAS – latviui „didelis dalykas“,

LIELIS – lietuviui „liežuvis, kalba“,

LIELAVA, tai mūsų, sesių žemė,

Skamba kurioje artima daina.“

Tarptautiniu mastèliu i toliau galim būţ vadinami baltais, angliškai „balts“ (šis žodis tariams, teip kaip ir „bolts“ – varžtai), o patys save imkim vadinţ lielaviais iš Liēlavos.

O kitataučius, gyvenančius Lielavoj, vadinkim Lielavos gyventojais – lielaviečiais.

Rytų lielaviai – latgaliai, sėliai, žiemgaliai, žemaičiai, aukštaičiai (nalšėnai, deltuviai, lietuviai);

Vakarų lielaviai – kuršiai, prūsai (skalviai, nadruviai, sembai, notangai, varmiai, bartai, galindai, pagudėnai, pamedėnai), jotvingiai (sūduviai, dainuviai, poleksėnai);

Pomeranijos lielaviai;

Dniepro lielaviai – rytų galindai.

Mus tikino, ka lietuvių i latvių broliai prūsai i jų kaĺba y išnykę.

Sukas trys sesės surėmusios pèčius,

Sukas i suka gyvuosius žòdžius,

Latvių, lietuvių i prūsų dvàsia

Grįžt į Žemę, kaip Liēlava.

Hamburg

20.10.2024

Dėl Lielavos tapato [paso] kreipkitės tinklasiunčiu [elektroniniu paštu] lielavostapatas@gmail.com.

Visais laikais visos srityse buva, a ir tebėr, labai prijimnai vertinamas tikruoliškas tapatumas [ariginalus identitėtas]. Ažtat, kad interesna. Ypač dabar, kai visuotinai sutariama del atskirų žmanių skirtinguma, pripažįstama, jag kožnas iš mūsų gimstam kaip venetinis [unikalus] Dieva pasreiškimas, su skirtingu smegenų sandaru, skirtingais pomegiais ir skoniais. Stebėdami venoj šeimynaj gimusius vaikus, gavusius tų patį auklajimų ir išsimokslinimų, galim aiškiai tų pamatyt.

Meni, moksli, inprastam gyvenimi žmogus, turiuntis savitų požiūrį, visadu pasiūla klausima sprendimų, katras yr až inprastų nuostatų [stereatipų] ribų.

Nars visuomene veiksmingesnia [efektyvesnia] išlikima tikslu dažnai siekia suvenodinima [niveliacijas], bet kekviena naria ypatingumas neturėtų būt aukojamas bendruomenes išgyvenimui pasiekt, ba, visų pirma, tokia suvenodinta žmanių bendrija prarunda sava savitumų, a su juo ir sava vertį. Pasdara neįdami, labai jau venoda, venalyte, beprasme.

Visuomenes išlikimui venodai svarbu ir bendras veikima taisyklas, ir atskirų visuomenes narių asmeniškuma [individualuma] puoselajimas, jag bendras veikima taisyklas yr svarbesnes až žmagaus savaimingumų, tai siekdamas savi inspaust tosna taisyklasna, asmuo iškraipa, luošina, prevartauja savi, tuo būdu narom nenarom sukeldamas visuomenej įtumpas pačiam pirminiam lygy, teip sakunt, sava asmeny. A šitai, žinioj, sukelia ligas ir kitas neigiamas [nekanstruktyvias] pasakmes, katras perduodamas ir kitiem bendruomenes nariam. Ir kaip savivežej [autamabily] asuntis vienas gedimas išderina ir kitų įrungų, teip ir „išderintas“ žmogus veikia ir visų sava aplinkų – namus, šeimų, darbų, tautų.

Būtų didela prasme ir verte prijimt takių visuomenes gyvavima nuostatų – gerbt, puosalat ir džiaugtis vienas kita skirtingumais, ba mūsų skirtingumai ir asam mes patys – takie, kakie atainam in šita svieta, ažpildydami sava išskirtinumu tam tikrų visuomenes kūrima ir išsaugajimo dalį – mum skirtų Dalių, katrai išpildyt raikalingas kaip tik takias savybes, katras gaunam su sava būdu [charakteriu] sava gimima akimirkaj.

Žinama, bendras taisyklas būtinas, bet tik tiek, kad Pasaulis laikytųs, ne daugiau. Niekuom nepateisinamas požiūris, kai, prisdingiunt visuomenes sugriuvima grėsmi, yr visiškai beraikalingai iškraipamas žmagaus asmeninis tapatumas. Tai daugiau iššaukta pasmėgavimu kita kančiom [sadizmu], negu tikru [realiu] poraikiu.

Taigi, laiskim žmogui pačiam rinktis darbaveiklų [prafėsijų], apradus, tikybų ir pomegius.

Nars dažnai, del ilgus umžius trukusia unkstasnių kartų indirbia prevartaujunt sava ir kitų prigimtį, nelingva yr žmogui savi išgirst ir atrast, ba laisves suvaržymai ataina kartu su auklajimu, nesąmaningu juslinių [emocinių] pavyzdžių peremimu ir kartojimu, pačiam žmogui stingiuntis ir nasakliai dirbunt savįs pažinima darbų, anas savy vis daugiau atras tu, kas pačiam yr ingimta, a ne jam primesta.

Kaip su atskiru žmagum, lygiai teip pat ir su aukštasniu lygmeniu – su tautu, su kalbu ir kitais bindresniais dalykais.

Kekviena tauta, kaip atskiras sandas, demuo Pasaulia atvaizdi yr ypatinga, turiunti sava savastį, uždatį ir grožį. Labai dažnai, visišai be raikala, pritimpiama pre likusia pasaulia. Sakykim, jeg priimt požiūrį, kad Žeme yr auguma [arganizmas], a kožna tauta katras nebūt sųnuris [organas], suprasma, kad, žinioj, yr tas, kas juos vienija, bet teip pat yr ir gana daug ta, kas skiria. Mes gi nesitikim, kad nosis pataps tokia, kaip inkstas? Ba jų paskirtys augumoj [arganizmi] skirtingas. Teip ir tautas, ir šalys turi sava uždatis Žemes augumoj, tik gal ne visi sąmaningai tas uždatis žina ir suprunta takį požiūrį. Interesna, ar nosis ir inkstai žina sava uždatį kūni, ar tesiog gyvena pagal prigimtį nesistingdami valingai tapt kuo tai kitu negu yr?

Nars tauta gali savo uždates ir nežinot, nesuprast, tai neraiškia, kad tas uždates nera. Kai šitas iškeltas klausimas jamamas spręst, tadu atsrunda ir atsakymas.

Kekviena kalba teip pat turi savo ypatumų. Skirtingus virpesių dažnius kuria. Skirtingam garsinem spalvom puošias. Skirtingam uždatim labiau tinka. Tuo paaiškinamas kalbų invairumas. Kalbų daug ir visas anas raikalingas.

Šituo laiku turėtų insgalėt naujas tautiškuma supratimas. Turėtumem siekt ne viršenybes venas tautas virš kitas, iškeldami vienų katrų nebūt tautinį dabų [kultūrų], tuo pačiu žemindami kitas, bet turėtumem džiaugtis tautini ir kalbini invairovi pripažindami, kad Žmanijas jėga yr skirtybių venybej, a ne suvenodinimi. Teip, kaip su atskiru žmagum – vertinkim savastingumų [individualumų]. Laikas ažmiršt tuos pasvaržymus, kai par jėgų vienas tautas stingdavas pajungt kitas, priversdava atsisakyt sava tautinia tapatuma ir sava kalbas, vardan menamas stiprybes, atainunčias iš takias venybės. Tauta, kaip ir atskiras žmogus, praradus sava ir gavus svetimų tapatumų, nebus nei dvasinga, nei gamtiška (natūrali), bus išsigimus ir siekiunti pakeistų [erzacinių] gyvenimiškų tikslų, ne tų, su katrais ataja šitan pasaulin iš Devų buveines. Raikia pripažint, kad kol kas yr ir takių pasraiškimų, kai atskiri žmones, a kartais net ir dauguma tautas, melai atsisaka sava tautinia tapatuma [indentiteta] del kita tapatuma, iš pirma žvilgsnia atrodunčia pranašesniu. Bet čia yr klaida – svetimas tapatumas negali tapt savu, kaip nosis negali tapt inkstu.

Gal ir buva laikas, kai viena daba [kultūra] ir jas svarbiausia dalis – kalba – vystes lygiagrečium su katru nebūt kitu, bet veliau atsiskyre. Teip atstinka ir vaisiui augunt motinas kūni – ir berniukai, ir mergaites vystas pagal vienų kurpalį, kol, atajus tam tikram laikui, keliai išsiskiria.

Taigi, jeg invyksta atsiskyrimas, anas ir turi invykt, ir tadu jau pasdara kitu dalyku, raiškiniu, dariniu.

Viena saniausių indaeurapiečių šeimas kalbine šaka baltai, da vadinami aisčiais ar net sarmatais, šituos juos apibūdinunčius pavadinimus gava iš išares. Ne patys sumislija. Jų kilme [etimologija] yra svetima.

Visi tie pavadinimai yr trupučiuką klaidinuntys, anys sava reikšmi aprėpia ne vien prūsų, latvių, letuvių ir kitų broliškų tautų kalbas.

Kaip pavyzdys galėtų būt Ėstijas pavadinimas, katras kalba net nepriklausa indaeurapiečių šeimai, nars sava pavadinimų ana kildina iš ti pat, iš kur ir aisčiai savųjį.

Arba baltais dažnai vadinami ne tik letuviai ir latviai, bet vėlgi ir tie patys ėstai arba nuo Baltijas jūras kilį vakečiai.

Be ta, giminiškas tautas, gyvenusias taliau na Baltijas jūras, pavyzdžiui, netol dabartines Mazguvas [Maskvas] gyvenį galindai, lyg ir nenuspelna baltų pavadinima?

Baltijas jūras pavadinimas, kildinimas na letuviška žodžia „baltas“, yra labai abejotinas, ažtat, kad baltas spalvas čia nėra – Baltijas jūras spalva yra drumzlinai žalsva. A manyt, kad Baltijas jūra gava sava pavadinimų na baltas, tas jūras pakrunčių gyventajų kūną spalvas, teip pat neatroda rimtai. Pavadinimus dažniausiai duoda pastebėdami kakį tai didelį išskirtinumų, a ir balti asam ne mes vieni – visa Europa balta. Iš čia ir mana pasiūlymas letuviškai Europų vadint Baltuva, a Baltijas jūrų, asunčių Europas vidury – Baltuvas jūru, ba priesaga -ija yr ne mūsų, a latynų kalbas nasavybe. Del tas pačias prežastes ir Prūsijų teisingiau būtų vadint Prūsa, a Latvijų – Latva.

Sarmatais vadinami ne tik baltai, bet ir slavai, o kartais ir Azijas gyventajai.

Be ta, visais šitais vardais mus pavadina kiti, a ne mes patys pasvadinam. Kol kas da ir neturim pavadinima, katras aiškiai apibrėžtų baltų gyvintus ir gyvenamus plotus.

Ar mes jau ažtektinai suaugį, kad patys duotumem sau vardų?

Del ta siūlau pajieškat tokia pavadinima kartu arba priimt eilėraštyj „Kalnas Lelavas“ pasiūlytų savųjį vardų, katruom galėtumem vadint baltus, kol rasma gerasnį.

„Letuva – tai LE, Latvija – tai LA,

Jungiame krūvon – Nuostabi LELA!

Iš Dausų kalbas gavam mes drauge,

Broliškų tautų meila umžina.

LIELAS – latviui „didelis dalykas“,

LIELIS – letuviui „ležuvis, kalba“,

LELAVA, tai mūsų sasių žeme,

Skumba katroje artima daina.“

Svieti ir taliau galim būt vadinami baltais, angliškai „balts“ (šitas žodis tariamas teip kaip ir „bolts“ – varžtai), a patys savi imkim vadint lelaviais iš Lelavas. A kitataučius, gyvenunčius Lelavoj, vadinkim Lelavas gyventajais – lelaviečiais.

Rytų lelaviai – latgaliai, sėliai, žemgaliai, žemaičiai, aukštaičiai (nalšėnai, deltuviai, letuviai);

Vakarų lelaviai – kuršiai, prūsai (skalviai, nadruviai, sembai, natangai, varmiai, bartai, galindai, pagudėnai, pamedėnai), jotvingiai (sūduviai, dainuviai, paleksėnai);

Pameranijas lelaviai;

Dniepra lelaviai – rytų galindai.

Mus tikina, kad letuvių ir latvių broliai prūsai išnykį ir jų kalbas nebera.

Sukas trys sases surėmusias pečius,

Sukas ir suka gyvus žadelius,

Latvių, letuvių ir prūsų dvasia

Grįžta vėl Žemen, kaip Lelava.

Hamburg

20.10.2024

Del Lelavas tapata [pasa] kraipkites tinklasiunčiu [alektroniniu paštu] lielavostapatas@gmail.com.

Visais čėsais kožnose sricyse buvo, o ir tebėra, labai teigiamai vercinamas cikruoliškas tapatumas [originalus identitetas]. Nes tas yra indomu. Ypač dartės, kadu visuocinai sutariama dėl paskirų žmonių skircingumo, pripažįstama, jog kožnas mūsų gimstam, kap vienecinis [unikalus] Dzievo pasiraiškimas, su skircingu smegenų sandaru, skircingais pomėgiais ir skoniais. Stebėdami vienoje šaimoje gimusius vaikus, gavusius tų pacį auklėjimų ir išsimokslinimų, galim aiškiai tų pastebėc.

Meni, moksli, įprastam gyvenimi žmogus, turincis savitų macymų, visadu pasiūlo klausimo sprendzimų, katras yra už įprastų nuostatų [stereotipų] ribų.

Nors visuomenė veiksmingesnio [efektyvesnio] išlikimo cikslu dažnai siekia suvienodzinimo [niveliacijos], ale kožno nario ypacingumas neturėt būci aukojamas bendruomenės išgyvenimui pasiekc, ba, visų pirmu, tokia suvienodzinta žmonių bendrija netenka savo savitumo, o su juom ir savo vertės. Tampa neįdomiu, neįvairiu, perdėm vienalyti, beprasmi.

Visuomenės išlikimui vienodai svarbu ir tokios pacios veikimo taisyklės, ir atskirų visuomenės narių asmeniškumo [individualumo] puoselėjimas, ba jei bendros veikimo taisyklės yra svarbesnės už žmogaus savaimingumą, tai siekdamas savi įspausc in tas taisyklas, asmuo iškraipo, luošina, prievartauja savi, tep norom nenorom sukeldamas visuomenėje įtampas paciam pirminiam lygyj, t.y. savo asmeny. O tai, kap žinia, sukelia ligas bei kitas neigiamas [nekonstruktyvias] pasekmes, katros perduodamos ir kiciem bendruomenės nariam. Ir kap savivežėj [automobilyje] esancis vienas gedzimas išderina ir kitų įrangų, tep ir „išderintas“ žmogus veikia ir aplinkų aplink savi – namus, šeimų, darbų, tautų.

Būtų labai prasminga ir vercinga priimc tokių visuomenės gyvavimo nuostatų – gerbc, puoselėc ir džiaugcis vienas kito skircingumais, ba mūsų skircingumai ir esam mes pacys, būtent toki, koki ateinam in šį pasaulį, užpildzydami savo ypacingumu tam cikrų visuomenės kūrimo ir išsaugojimo dalį – mums skirtų Dalių, katrai išpildzyc reikalingos būtent tokios savybės, katras gaunam su savo būdu [charakteriu] savo gimimo akimirkų.

Žinoma, bendros taisyklės būcinos, bet cik ciek, kad Pasaulis laikytųsi, ne daugiau. Visai nepateisinamas požiūris, kai, prisidengiant visuomenės sugriuvimo grėsmi, yra visai bereikalingai iškraipomas žmogaus asmeninis tapatumas. Tai daugiau iššaukta mėgavimusi kito mūkomis [sadzizmu], nei cikru [realiu] poreikiu.

Taigi, laiskim žmogui paciam rinkcis darbaveiklų [profesijų], aprėdus, cikybų ir pomėgius.

Nors dažnai, dėl ilgus čėsus trukusio ankscesnių kartų įdzirbio prievartaujant savo ir kitų prigimcį, ir nėra lengva žmogui savi išgirsc ir atrasc, ba laisvės suvaržymai ateina kartu su auklėjimu, nesąmoningu jauslinių [emocinių] pavyzdzių perėmimu ir kartojimu, ale paciam žmogui stengiancis ir nuosekliai dzirbant savys pažinimo darbų, jis savy vis daugiau atras to, kas jami yra įgimta, o ne jam primesta.

Lygiai kap su paskiru žmogum, lygiai tep pat ir su aukštesniu lygmeniu – su tautu, su kalbu ir kitais bendresniais dalykais.

Kiekviena tauta, kap atskiras sandas, dėmuo Pasaulio paveiksli yra ypacinga, turinci savo savascį, užduocį ir grožį. Labai dažnai, visai bereikalingai, pritempiama prie likusio pasaulio. Juk jei priimc požiūrį, kad Žamė yra auguma [organizmas], o kiekviena tauta kažkuris sąnaris [organas], suprasim, kad, žinoma, yra tai, kas juos vienija, bet tep pat yra ir gana daug to, kas skiria. Juk mes nesicikim, kad nosis taps tokiu, kap inkstas? Ba jų paskircys augumoje [organizme] skircingos. Tep ir tautos, ir šalys turi savo užduocis Žemės augumoje, tik galėc ne visi sąmoningai tas užduocis žino ir supranta tokį požiūrį. Indomu ar nosis ir inkstai žino savo užduocį kūni ar ciesiog gyvena pagal prigimcį nesistengdami valingai tapc kažkuo kitu nei yr?

Nors tauta gali savo užduocies ir nežinoc, nesuprasc, ale tai nereiškia, kad tokios užduocies nėra. Kai šis iškeltas klausimas yra imamas spręsc, tuomet atsiranda ir atsakymas.

Kiekviena kalba tep pat turi savo ypatumų. Skircingus virpesių dažnius kuria. Skircingomis garsinėmis spalvomis puošasi. Skircingom užduocim labiau cinka. Tuo paaiškinamas kalbų įvairumas. Kalbų daug ir visos jos reikalingos.

Šuo laiku turėtų įsigalėc naujas tauciškumo supracimas. Turėtum siekc ne viršanybės vienos tautos virš kitos, iškeldami vienų kurių nors taucinį dabų [kultūrų], tuo paciu žamindami kitas, ale turėtum džiaugcis taucini ir kalbini įvairovi pripažindami, kad Žmonijos jėga yra skircybių vienybėj, o ne suvienodzinimi. Tep, kap su paskiru žmogumi – vercinkim savascingumų [individualumų]. Čėsas užmiršc tuos varžymosi pasiraiškimus, kadu per jėgų vienos tautos stengdavos pajungc kitas, priversdavo acsisakyc savo taucinio tapatumo ir savo kalbos vardan menamos sciprybės ateinancios iš tokios vienybės. Tauta, kap ir paskiras žmogus, praradusi savo ir gavusi svecimų tapatumų, nebus anei dvasinga, anei gamciška [natūrali], bus išsigimusi ir siekianci pakeistų [erzacinių] gyvenimiškų cikslų, ne tų, su katrais atej in šį pasaulį iš Dzievų buveinės. Reikia pripažinc, kad pakoleij kas yra ir tokių pasireiškimų, kai paskiri žmonės, o kartais net ir dzidziuma tautos, mielai atsisako savo taucinio tapatumo [indentiteto] dėlej kito tapatumo, iš pirmo žvilgsnio atrodančio pranašesniu. Ale cia yra klaida – svecimas tapatumas, negali tapc savu, kap nosis negali tapc inkstu.

Galbūt buvo laikas, kadu viena daba [kultūra] ir, jos esminė dalis, kalba vystėsi lygiagrečiai su kuriu nors kitu, ale vėliau įvyko acsiskyrimas. Tep acsicinka ir vaisiui augant mocinos kūni – ir bernaiciai ir mergaitės vystosi pagal vienų kurpalių, kol, atėjus tam cikram čėsui, keliai išsiskiria.

Tep kad, jeigu invyksta acsiskyrimas, jis turi invykc, ir tai jau tampa kitu dalyku, raiškiniu, dariniu.

Viena seniausių indoeuropiecių šaimos kalbinė šaka baltai, dar vadzinami aisciais ar net sarmatais, šuos, ją apibūdzinancius pavadzinimus gavo iš išorės. Ne pacys susmislino. Jų kilmė [etimologija] yra svecima.

Visi šici pavadzinimai yra šiek ciek klaidzinancys, ba savo reikšmi aprėpia ne vien prūsų, latvių, lietuvių ir kitų broliškų tautų kalbas.

Kap pavyzdzys galėtų būci Escijos pavadzinimas, katros kalba net nepriguli indoeuropiecių šaimai, nors savo pavadzinimų ji kildzina iš ten pat iš kur ir aisciai savąjį.

Arba baltais dažnai vadzinami ne cik lietuviai ir latviai, ale, vėl gi, cie pacys estai arba nuo Balcijos jūros kilį vokieciai.

Be to, giminiškos tautos gyvenusios, toliau nuog Balcijos jūros, pavyzdziui, netoli dabarcinės Mazguvos [Maskvos] gyveni galindai, lyg ir nenusipelno baltų pavadzinimo?

Balcijos jūros pavadzinimo kildzinimas nuog lietuviško žodzio „baltas“ yra labai abejocinas, ba baltos spalvos cia nėra – Balcijos jūros spalva yra drumzlinai žalsva. O manyci, kad Balcijos jūra gavo savo pavadzinimų nuo baltos tos jūros pakrancių gyventojų kūno spalvos irgi neatrodo rimta. Pavadzinimus paprastai duoda pastebėdami kažinkokį ypacingumų, o juk balci esame ne mes vieni – visa Europa balta. Iš cia ir mano pasiūlymas lietuviškai Europų vadzint Baltuva, o Balcijos jūrų, eancių Europos vidury – Baltuvos jūra, ba priesaga -ija yra ne mūsų, o locynų kalbos nuosavybė. Dėl tos pacios priežascies ir Prūsijų teisingiau būtų vadinti Prūsa, o Latvijų – Latva.

Sarmatais vadzinami ne cik baltai, bet ir slavai, o kartais ir Azijos gyventojai.

Be to, visais šitais vardais mus pavadzino kici, o ne mes pacys pasivadzinom. Be to, koleikas dar neturim pavadzinimo, katras aiškiai apibrėžtų baltų gyventas ir gyvenamas žames.

Ar mes jau pakankamai užaugį, kad pacys duotume sau vardų?

Todėl siūlau paieškoc tokio pavadzinimo kartu arba priimc eilėrašcyje „Kalnas Lieluvos“ pasiūlytų savąjį vardų, katruo galėtum vadzinc baltus, kol rasim geresnį.

„Lietuva – tai LIE, Latvija – tai LA,

Jungiame draugėn – Nuostabi LIELA!

Iš Dausų kalbas gavom draugi,

Broliškų tautų meilė amžina.

LIELAS – latviui „dzidelis dalykas“,

LIELIS – lietuviui „liežuvis, kalba“,

LIELUVA, tai mūsų, sesių žamė,

Skamba kurioje arcima daina.“

Tarptauciniu masteliu ir toliau galim būci vadzinami baltais, angliškai „balts“ (šitas žodzis tariamas, taip kaip ir „bolts“ – varžtai), o pacys savi imkim vadzinc lieluviais iš Lieluvos.

O kitataucius, gyvenancius Lieluvoje, vadzinkim Lieluvos gyventojais – lieluviecais.

Rytų lieluviai – latgaliai, sėliai, žiemgaliai, žemaiciai, aukštaiciai (nalšėnai, deltuviai, lietuviai);

Vakarų lieluviai – kuršiai, prūsai (skalviai, nadruviai, sembai, notangai, varmiai, bartai, galindai, pagudėnai, pamedėnai), jotvingiai (sūdzuviai, dainuviai, poleksėnai);

Pomeranijos lieluviai;

Dniepro lieluviai – rytų galindai.

Mus cikino, kad lietuvių ir latvių broliai prūsai ir jų kalba yra išnyki.

Sukas trys sesės surėmusios pecius,

Sukas ir suka gyvuosius žodzius,

Latvių, lietuvių ir prūsų dvasia

Grįžta in Žamį, kap Lieluva.

Hamburg

20.10.2024

Dėl Lieluvos tapato [paso] kreipkitės tinklasiunciu [elektroniniu paštu] lielavostapatas@gmail.com.

Visais laikais visose srityse buvo, o ir tebėra, labai teigiamai vertinamas tikruoliškas tapatumas [originalus identitetas]. Nes tai yra indomu. Ypač dabar, kai visuotinai sutariama dėl atskirų žmonių skirtingumo, pripažįstama, jog kiekvienas mūsų gimstame, kap vienetinis [unikalus] Dievo pasireiškimas, su skirtynga smegenų sandara, skirtyngais pomėgiais ir skoniais. Stebėdami vienoje šeimoje gimusius vaikus, gavusius tą patį auklėjimą ir išsimokslinimą, galime aiškiai tai pastebėti.

Mene, moksle, įprastame gyvenime žmogus, turintis savitą požiūrį, visada pasiūlo klausymo sprendimą, katras yr uš įprastų nuostatų [stereotipų] ribų.

Nors visuomenė veiksmingesnio [efektyvesnio] išlikimo tikslu dažnai siekia suvienodinimo [niveliacijos], ale kiekvieno nario ypatingumas neturėtų būti aukojamas bendruomenės išgyvenimui pasiekti, ba, visų pirma, tokia suvienodyta žmonių bendrija netenka savo savitumo, o su juo ir savo vertės. Tampa neindomi, neinvairi, perdėm vienalytė, beprasmė.

Visuomenės išlikimui vienodai svarbu ir bendros veikimo taisyklės, ir atskirų visuomenės narių asmeniškumo [individualumo] puoselėjimas, nes jeigu bendros veikimo taisyklės yra svarbesnės už žmogaus savaimingumą, tai siekdamas save inspausti į tas taisykles, asmuo iškraipo, luošina, prievartauja save, tuo būdu noromis nenoromis sukeldamas visuomenėje įtampas pačiame pirminiame lygyje, t.y. savo asmenyje. O tai, kap žinia, sukelia ligas bei kitas neigiamas [nekonstruktyvias] pasekmes, kurios perduodamos ir kitiems bendruomenės nariams. Ir kap savivežėje [automobilyje] esantis vienas gedimas išderina ir kitą įrangą, tep ir „išderytas“ žmogus veikia ir aplinką aplink save – namus, šeimą, darbą, tautą.

Būtų labai prasmynga ir vertynga priimti tokią visuomenės gyvavimo nuostatą – gerbti, puoselėti ir džiaugtis viens kito skirtingumais, nes mūsų skirtingumai ir esame mes patys, būtent tokie, kokie ateiname į šį pasaulį, užpyldydami savo ypatingumu tam tikrą visuomenės kūrimo ir išsaugojimo dalį – mums skirtą Dalią, katrai išpyldyti reikalingos būtent tokios savybės, katras gauname su savo būdu [charakteriu] savo gimimo akimirką.

Žinoma, bendros taisyklės būtinos, ale tik tiek, bile Pasaulis laikytųsi, ne daugiau. Visai nepateisinamas požiūris, kai, prisidengiant visuomenės sugriuvimo grėsme, yr visai bereikalingai iškraipomas žmogaus asmeninis tapatumas. Tai daugiau iššaukta mėgavimusi kito kančiomis [sadizmu], nei tikru [realiu] poreikiu.

Taigi, leiskime žmogui pačiam rinktis darbaveiklą [profesiją], aprėdus, tikybą ir pomėgius.

Nors dažnai, dėl ylgus amžius trukusio ankstesnių kartų indirbio prievartaujant savo ir kitų prigimtį, ir nėr lengva žmogui save išgirsti ir atrasti, ba laisvės suvaržymai ateina kartu su auklėjimu, nesąmoningu jauslinių [emocinių] pavyzdžių perėmimu ir kartojimu, ale pačiam žmogui stengiantis ir nuosekliai dyrbant savęs pažinimo darbą, jis savyje vis daugiau atras to, kas jame yr įgimta, o ne jam primesta.

Lygiai kap su atskiru žmogumi, lygiai tei pat ir su aukštesniu lygmeniu – su tauta, su kalba ir kitais bendresniais dalykais.

Kiekviena tauta, kap atskiras sandas, dėmuo Pasaulio paveiksle yr ypatinga, turinti savo savastį, užduotį ir grožį. Labai dažnai, visai bereikalingai, pritempiama prie likusio pasaulio. Juk jei priimti požiūrį, kad Žemė yr auguma [organizmas], o kiekviena tauta kažkuris sąnaris [organas], suprasime, kad, žinoma, yr tai, kas juos vienija, ale tei pat yr ir gana daug to, kas skiria. Juk mes nesitikime, kad nosis taps tokia, kap inkstas? Nes jų paskirtys augumoje [organizme] skirtingos. Tep ir tautos ir šalys turi savo užduotis Žemės augumoje, tik gal ne visi sąmoningai tas užduotis žino ir supranta tokį požiūrį. Indomu ar nosis ir inkstai žino savo užduotį kūne ar tiesiog gyvena pagal prigimtį nesistengdami valingai tapti kažkuo kitu nei yr?

Nors tauta gali savo užduoties ir nežinoti, nesuprasti, bet tai nereiškia, kad tos užduoties nėr. Kai šis iškeltas klausymas yr imamas spręsti, tuomet atsiranda ir atsakymas.

Kiekviena kalba tei pat turi savo ypatumų. Skirtyngus virpesių dažnius kuria. Skirtyngomis garsinėmis spalvomis puošiasi. Skirtyngoms užduotims labiau tinka. Tuo paaiškinamas kalbų invairumas. Kalbų daug ir visos jos reikalingos.

Šiuo laiku turėtų insigalėti naujas tautiškumo supratimas. Turėtume siekti ne viršenybės vienos tautos virš kitos, iškeldami vieną kurią nors tautinę dabą [kultūrą], tuo pačiu žemindami kitas, bet turėtume džiaugtis tautine ir kalbine invairove pripažydami, kad Žmonijos jėga yr skirtybių vienybėje, o ne suvienodinime. Tep, kap su atskiru žmogumi – vertinkime savastingumą [individualumą]. Laikas užmiršti tuos varžymosi pasireiškimus, kai per jėgą vienos tautos stengdavosi pajungti kitas, priversdavo atsisakyti savo tautinio tapatumo ir savo kalbos vardan menamos stiprybės, ateinančios iš tokios vienybės. Tauta, kap ir atskiras žmogus, praradusi savo ir gavusi svetimą tapatumą, nebus nė dvasinga, nė gamtiška [natūrali], bus isigimusi ir siekianti pakeistų [erzacinių] gyvenimiškų tikslų, ne tų, su katrais atėjo į šį pasaulį iš Dievų buveinės. Reikia pripažyti, kad kol kas yr ir tokių pasireiškimų, kai atskiri žmonės, o kartais net ir dauguma tautos, mielai atsisako savo tautinio tapatumo [indentiteto] dėl kito tapatumo, iš pyrmo žvylgsnio atrodančio pranašesniu. Ale čia yr klaida – svetimas tapatumas, negali tapti savu, kap nosis negali tapti inkstu.

Mažu buvo laikas, kai viena daba [kultūra] ir, jos esminė dalis, kalba vystėsi lygiagrečiai su kuria nors kita, ale vėliau invyko atsiskyrimas. Tep atsitinka ir vaisiui augant motinos kūne – ir berniukai ir mergaitės vystosi pagal vieną kurpalių, kol, atėjus tam tikram laikui, keliai išsiskiria.

Taigi, jeigu įvyksta atsiskyrimas, jis turi įvykti, ir tai jau tampa kitu dalyku, reiškiniu, dariniu.

Viena seniausių indoeuropiečių šeimos kalbinė šaka baltai, da vadinami aisčiais ar net sarmatais, šiuos, ją apibūdinančius pavadinimus gavo iš išorės. Ne patys susigalvojo. Jų kilmė [etimologija] yr svetima.

Visi tie pavadinimai yr šiek tiek klaidinantys, ba savo reikšme aprėpia ne vien prūsų, latvių, lietuvių ir kitų broliškų tautų kalbas.

Kaip pavyzdys galėtų būti Estijos pavadinimas, katros kalba net nepriklauso indoeuropiečių šeimai, nors savo pavadinimą ji kyldina iš ten pat iš kur ir aisčiai savąjį.

Arba baltais dažnai vadinami ne tik lietuviai ir latviai, alr, vėl gi, tie patys estai arba nuo Baltijos jūros kilę vokiečiai.

Be to, giminiškos tautos, gyvenusios toliau nuo Baltijos jūros, pavyzdžiui, netoli dabartinės Mazguvos [Maskvos] gyvenę galindai, lyg ir nenusipelno baltų pavadinimo?

Baltijos jūros pavadinimo kyldinimas nuo lietuviško žodžio „baltas“ yr labai abejotinas, nes baltos spalvos čia nėr – Baltijos jūros spalva yr drumzlinai žalsva. O manyti, kad Baltijos jūra gavo savo pavadinimą nuo baltos tos jūros pakrančių gyventojų kūno spalvos tei pat neatrodo rimta. Pavadinimus paprastai duoda pastebėdami kažkokį ypatingumą, o juk balti esame ne mes vieni – visa Europa balta. Iš čia ir mano pasiūlymas lietuviškai Europą vadinti Baltuva, o Baltijos jūrą, eančią Europos vidury – Baltuvos jūra, ba priesaga -ija yr ne mūsų, o lotynų kalbos nuosavybė. Dėl tos pačios priežasties ir Prūsiją teisingiau būtų vadinti Prūsa, o Latviją – Latva.

Sarmatais vadinami ne tik baltai, ale ir slavai, o kartais ir Azijos gyventojai.

Be to, visais šiais vardais mus pavadino kiti, o ne mes patys pasivadinome. Be to, kol kas dar neturime pavadinimo, katras aiškiai apibrėžtų baltų gyventus ir gyvenamus plotus.

Ar mes jau pakankamai suaugę, kad patys duotume sau vardą?

Todė siūlau paieškoti tokio pavadinimo kartu arba priimti eilėraštyje „Kalnas Lielavos“ pasiūlytą savąjį vardą, katruo galėtume vadinti baltus, kol rasime geresnį.

„Lietuva – tai LIE, Latvija – tai LA,

Jungiame draugėn – Nuostabi LIELA!

Iš Dausų kalbas gavome drauge,

Broliškų tautų meilė amžina.

LIELAS – latviui „didelis dalykas“,

LIELIS – lietuviui „liežuvis, kalba“,

LIELAVA, tai mūsų, sesių žemė,

Skamba katroje artima daina.“

Tarptautiniu masteliu ir toliau galime būti vadinami baltais, angliškai „balts“ (šis žodis tariamas, tep kap ir „bolts“ – varžtai), o patys save imkime vadinti lielaviais iš Lielavos.

O kitataučius, gyvenančius Lielavoje, vadinkime Lielavos gyventojais – lielaviečiais.

Rytų lielaviai – latgaliai, sėliai, žiemgaliai, žemaičiai, aukštaičiai (nalšėnai, deltuviai, lietuviai);

Vakarų lielaviai – kuršiai, prūsai (skalviai, nadruviai, sembai, notangai, varmiai, bartai, galindai, pagudėnai, pamedėnai), jotvingiai (sūduviai, dainuviai, poleksėnai);

Pomeranijos lielaviai;

Dniepro lielaviai – rytų galindai.

Mus tikino, kad lietuvių ir latvių broliai prūsai ir jų kalba yr išnykę.

Sukas trys sesės surėmusios pečius,

Sukas ir suka gyvuosius žodžius,

Latvių, lietuvių ir prūsų dvasia

Grįžta į Žemę, kap Lielava.

Hamburg

20.10.2024

Dėl Lielavos tapato [paso] kreipkitės tinklasiunčiu [elektroniniu paštu] lielavostapatas@gmail.com.

Dailininkas Daugvardas Noreikis

Į prūsų kalbą vertė Glabbis

Į latvių kalbą vertė Leonards Varžinskis

Į latgalių kalbą vertė Bierzeņa Aņss

Į žemaičių kalbą vertė Juozas Pabrėža

Į žiemgalių kalbą vertė Rasa Kazimieraitienė

Į aukštaičių kalbą vertė Regina Katinaitė-Lumpickienė

Į dzūkų kalbą vertė Albertas Dusevičius

Į sūduvių kalbą vertė Algimantas Babeckas

Paruošė Daugvardas Noreikis

Arklėnai 2025