Lielava pabus ir Kalnas Lielavos atkus.

Lietuva – tai LIE, Latvija – tai LA,

Jungiame draugėn – Nuostabi LIELA!

Iš Dausų kalbas gavome drauge,

Broliškų tautų meilė amžina.

LIELAS – latviui „didelis dalykas“,

LIELIS – lietuviui „liežuvis, kalba“,

LIELAVA, tai mūsų, sesių žemė,

Skamba kurioje artima daina.

Kadais stovėjo Kalnas aukščiausias,

Visi juo džiaugės ir grožėjos juo.

Jisai medžius augino ir gėles,

Viliojo paukštelius ir mergeles.

Dangus raudoniu kai aptemo,

Žmonės neteko Dievo amo,

Kasė žemes, namo gabeno

Duobę paliko vietoj Kalno...

Vėliau šiukšles pradėjo vežti,

Norėjo šventą Kalną sąvartynu jie paversti...

Taip ir stovėjo Kalnas be savęs,

Akim užmerktom, lūpom užterštom,

Kol Titnagu pramintas karžygys

Prisiekė – šventą Kalną išvalys!

Dabar jau Kalnas tik gili duobė –

Be šiukšlių, bet vis tiek dar be garbės.

Žemaiti, latvi, lietuvi, sėli,

Jotvingi, prūse, latgali, kurši –

Atvežkime iš kiemo saują

Šventosios Lielavos žemelės,

Kaip reikšlą mūs kalbų bendrystės –

Supilkim naują, atkurkim Kalną!

Labai suvirpės ta vieta Pasaulio,

Kurioj lielaviai gyveno nuo seno –

Susigrąžins ji ir kalbą ir žmones,

Bei užgesins baisias vergo dejones.

Kai Kalnas Lielavos atkus, tuomet ir Lielava pabus!

Ir virpa Pasaulio ta vieta

Lielaviai kurioje gyvena,

Jau grįžę ir žmonės ir kalba –

Klesti amžinoji Lielava.

Kai Kalnas Lielavos atkuto, tuomet ir Lielava pabudo!

2024 09 03 Löhnhorst

Aš nežinau, kodėl aš esu žmogus.

Aš nežinau, kodėl aš esu vyras.

Aš nežinau, kodėl aš esu baltuvis (europietis).

Aš nežinau, kodėl aš esu aš.

Jeigu aš nežinau to, ką tuomet

2008

Eglę, davusią savo vaikams lietuviškus vardus.

Eglę, ištekėjusią į kitas Ateities erdves.

Eglę, kurios Praeitis sugriovė Ateitį ir todėl išėjusią į Naujus, jos sukurtus Namus bei į juos išsivedusią savus vaikus.

Eglę, pasirinkusią savo gyvenimą, kitą nei Praeityje ar Ateityje, pagal savo širdį ir savastį, matančią laisvę, tiesą ir Dabartį.

Eglę, savyje sukaupusią jėgą ir išmintį – atmetusią nuostatas, pasirinkusią grynąją būtį.

Eglę, per bendrąją pasąmonę mus globojančią ir kreipiančią į vienetinį būvį.

2023 01 15 Arklėnai

Viskas priklauso nuo atskaitos taško. Jei norime turėti grynos kalbos galimybę, tokios, kurios siekiama hebrajų, islandų ar vengrų kalbose, tuomet turėtume stengtis sukurti kuo daugiau lietuviškos kilmės atitikmenų svetimybėms, tame tarpe ir tarptautiniams žodžiams. Dėl tarptautininiuose žodžiuose esančių „f“, „h“ ir „ch“ garsų taip pat kyla klausimų – ar reikėjo į vieną senobiškiausių tebevartojamų pasaulio kalbų įtraukti jas 20 amžiaus pradžioje, kai kitos kalbos apsieina be šių raidžių? Gimnas, kemija, pabrikas ir Prancūzija.

Jei norime iš lietuvių kalbos padaryti tokį pat užsienietiškų žodžių mišinį, kaip anglų kalba, kurioje savų žodžių likę tik apie dvidešimt nuošimčių, tuomet galime eiti ir tuo keliu, bet ne visai aišku, kam tai daryti? Paprasčiau tiesiog vartoti anglų kalbą, o lietuvių, kaip atskirą pasaulio stebuklą, palikti gryną, skambią, tikrą.

2023 02 23 Arklėnai

1. Gerbkite savo tėvus ir protėvius.

2. Gerbkite nuosavybę.

3. Gerbkite gyvybę.

4. Būkite skaistūs.

5. Būkite teisingi.

6. Būkite laisvi.

7. Kalbėkite lietuviškai.

8. Mylėkite save ir savo.

9. Būkite blaivūs.

2023 02 09 Arklėnai

Z Z Z

Ž Ž Ž

b b b,

2008

Pasąmonė neiginių nepriima. Ji jų nesupranta. Tarkim, jei sakome „nesergu“ – pasąmonė mato ligotą žmogų, nes sirgimas žodyje „nesergu“ yra aiškiai išreikšta reikšmė. Ir, šiuo būdu, į mūsų gyvenimą kviečiame būtent sirgimą, o ne sveikatą. Jei sakytume „esu sveikas“, išvengtume griaunančio vaizdinio. Taip pat, jei vaikams sakome „nerūkykite“, atkreipiame jų dėmesį į rūkymą ir jie gali juo susidomėti – juk draudžiamas vaisius geidžiamas. Geriau vaikams pasiūlykime pažaisti krepšinį ar kojinį (futbolą), tuo būdu jų omenyje liks tik smagaus laiko su kamuoliu vaizdinys.

2023 09 08

Kai išėjo Justinas Marcinkevičius anapilin, užsuko ir pas mane jojo dvasia. Taip būna, kad išėję mato, kad gali perduot žinią per mane.

Atėjo tuokart ir Justinas ir prašė žinią perduoti žmonėms –

Sodinkit, žmonės, ąžuolynus – su proskyna pavidalo kiaušinio vidury.

Tebūna be stabų, be kryžių ar be skersių

Ir be kitų ženklų, reikšlų ir pastatų.

Tebūna tokios „katedros“ dievui Lietuvai po pasaulį pasklidusios,

Kurios ramins, apšvies ir įkvėps visus, kas čia atėjęs į tiesą tikės.

O proskyna per vidurį – vieta, kur ir daugiau žmonių suėję gali padainuot, rymoti, melstis, su dvasiomis aukštosiomis bendraut, pakeisti A į Ž ir vėl toliau keliaut, gyvenimo žaidimą žaisti, kurt ir pramogaut.

Pakeisti baimę, pyktį, godumą, pavydą į džiaugsmą, ramumą, meilę ir atjautą.

O dabar.

Ir vardą, sako, duokit man lietuvišką – ne Justus, bet Baltasis Metraštininkas. Ir neleiskite manęs nudurti, mano darbo, mano meilės, per mane atėjusios dievų žinios skirtos lietuviams ir dievui Lietuvai, kuri buvo, yra ir bus. Kuri atsistos, atsisijos ir bus šviesi žvaigždė pasaulio padangėje. Džiaugsis savimi ir visu pasauliu, kuris irgi yra Lietuva, nes viskas yra viena, viskas sulieta į vieną. Kiekviena tauta, turi savo Lietuvą, ir visos tautos turi bendrą Lietuvą.

Lietuva, tai tiesa ir dora.

Kaip romėnų vardas Justus.

O lietuvių – Baltasis Metraštininkas…

2023 07 25 Dabartonys

O aš džiaugiuosi, kad Landsbergis pas mus yra.

Gal kartais neteisus ar prieštaraujantis atrodo,

Bet Lietuvai vis tiek jis kelią rodo.

Jisai ryškus ir savo nuomone tvirta mums leidžia apsispręst –

Šiuo klausimu su juo mes! O gal ne?

Nusekime Visaton iššautą kiekvieną savo mintį –

Ar ji padėjo mums viens kitą dar labiau pamilti?

Ar ji padėjo Pasauliui mūs pakilti?

Ką gimdo grūdas mūs pasėtas – ar pražūtį, ar viltį?

Mes galim rinktis – ar mylėt ar pykti,

Ar mąstymą išjungus savastin panirti...

Jei Landsbergio dalykas išsakytas mums netinka,

Lengvai jo galim nepriimti – turėkim savo mintį.

Turėkim savo sakmenį, o akmenį palikim pakely, padėkim ir palikim...

Ir Landsbergio savo jausmais ant medžio irgi nekabinkim –

Verčiau pasiųskim jam linkėjimą darnos, džiaugsmingos dabarties ir atjautos –

Taip jam ir sau ir Lietuvai padėkim šviesoje išlikti.

Kuo Lietuvoj dorybių bus daugiau –

Tuo mes visi gyvensim Laimingiau.

2023 07 30 Stuhr

Aukštutinė pilis visada buvo saugumui, tam ir medžius iškirsdavo. Jei priešas ateidavo, visa viešė, t.y. gyvenvietė esanti aplink pilį, susirinkdavo į piliakalnio pilį. O tinkamai veikdavo tokia pilis, kuri turėdavo viską, ką pilis turi turėti. Aukštą tvorą, pilį, bokštus. Priešas dažnai užimdavo viešę – gyvenvietę, ją apiplėšdavo ir sunaikindavo, bet likdavo neužėmęs pilies ant kalno, nuo kurios sienų ir degutu karštu būdavo apipilamas, ir šautėmis (strėlėmis) apšaudomas, ir akmenimis apmėtomas.

Sostinės Aukštutinė pilis yra Valstybės valstybingumo, saugumo, veikminio (technologinio) išbaigtumo reikšmuo (simbolis).

Dabar gi, ant vienintelio Gedimino pilies bokšto turime trispalvę, pakeitusią sovietinę trispalvę. O kur pilis? Kas pasikeitė nuo sovietinių laikų? Atstatyta žemutinė pilis, kuri yra valdovų prabangos, o ne tautos atsparumo išorinėms negandoms reikšlas (simbolis).

Kiekvienai valstybei būtina teisinga teisingai veikianti reikšla (simbolika). Giesmė, ženklas (herbas), vėliava. Taip pat, mūsų atveju ir gynybinė sostinės pilis. Pilnai atstatyta pagrindinė sostinės pilis.

Be šios pilies, o ne jos griuvėsių, Lietuva yra ne Lietuva ir juolab ne LDK. Bendroji Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos pasąmonė negali suveikti, kol nėra atstatyta Vilniaus Aukštutinė pilis. Tik tuomet į šiuos plotus sugrįš supratimas, kad esame viena bendruma, sąjunga, lietuva – tai, kas sujungta, sulieta į vienį.

Ką galima pasakyti apie tokią tautą, kuri pagrindinį Valstybingumo Reikšlą laiko sugriautą? Tik tai, kad ji dar nėra laisva savo dvasia. Per 30 metų neatstatyta, vadinasi vadovaujamasi ne valstybinėmis sampratomis, o buitinėmis. Gyvename lyg užimti medžiaginės dvasios.

Vilniaus pilių atstatymui aukojamos lėšos buvo rinktos į dvi sąskaitas – viena sąskaita buvo Žemutinei piliai skirta, antra Viršutinei. Esu aukojęs abiem. Kukliai, nepatekau į sąrašą dabar esantį Žemutinėje pilyje. Girdėjau, kad visos abiem pilims paaukotos lėšos buvo skirtos Žemutinės pilies atstatymui, kuri taip pat yra svarbus valstybės reikšmuo, bet antraeilis. Tie, kas buvo ėmęsi atstatyti abi pilis, buvo apšviesti žinojimu, kur dingo šie žmonės?

Beje, dar ir Kreivoji pilis buvusi, kitoje Vilnelės pusėje – ja, taip pat, derėtų imti rūpintis.

Mes be Pilies nenurimsim ir Maskovijos nesutramdysim.

Vilnius be Gedimino pilies esti ne Vilnius, o bedantė nukaršusi senė, kuri jau vaikų nebegimdo, nei juokiasi, nei dainuoja.

2024 01 20 Hamburg

MANO JAVAI KYLA GERAI

O TĄDA

BIPĮ SEŠĘ ZUŽŲ Ė

2023 02 27 Arklėnai

Nėra garantijos, kad turėsiu tai, ko noriu.

Nėra garantijos, kad noriu to, kas reikalinga.

Nėra garantijos, kad gausiu tai, ką uždirbau.

Nėra garantijos, kad tai, kas yra gerai yra geriau negu tai, kas yra blogai.

Nėra garantijos, kad turiu pykti ir keršyti.

Nėra garantijos, kad turiu atleisti.

Nėra garantijos, kad baigsiu rašyti, tai ką raš

2008

Šiandien vairuoju per Strazbūrą į Vokietiją ir matau, kaip į keleivio vietą nusileidžia neseniai išėjęs Algirdas Patackas, o gale Romualdas Ozolas. Sako, mus pas tave atsiuntė. Sakau, gerai. Skrendam į Žemutines Dausas, kuriose gydyklos ir atstatymo kambariai. Pirmas Algirdas eina į vieną kambarį, gulasi ant tokio stalo, jį apsupa gydytojai. Vaizdas prastas – Algirdas įsitempęs, perdėm susirūpinęs. Daktarai jam rodo tokios padėties priežastis ir Algirdas viską supratęs atsižada krikščionybės, nuskaidrėja atsitiesia, šypsosi lengvas ir laimingas. Per daug su krikščionybe susiliejęs buvo. Plaikstosi džiaugsmingai ir jaunai. Klausia manęs – kodėl tu nežaidi, tu gi toks, toks...? Mojuoja rankomis žodį bandydamas surasti. Sakau, mano toks žaidimas – būti ten kur esu. Kantrybę ugdyti. Visa yra viena.

Tuomet Romualdo eilė – jis eina į kitą kambarį. Jam rodo jo niūrumo priežastis. Jis atsitolina, įvertina iš šalies savo mąstyseną ir, supratęs ką reikia daryti, tai padaro. Atsiriboja nuo proto – palieka jį šalia, o pats panyra į gyvybingą savasties versmę. Gera jam. Visiems gera.

Grįžtam į mano ratus. Džiaugiamės vieni kitais. Prisimename Vytautą Kernagį – lekiam pas jį, į jo uždarą uždarą erdvę. Jis mus pažįsta, priima, išklauso, patiki, keliauja kartu į Žemutines Dausas. Atsisako liūdnumo, vienišumo, uždarumo. Gerai jam. Lengva.

Visi džiaugiamės.

Su Romualdu einame į Žemumas, ten jo sūnus užstrigęs, nors ne savižudis, bet mąstysena tokia. Dviese ištraukiame. Tėvas su sūnum žiūri vienas į kitą ir ima ryškėti tam tikri jų bendros senovinės praeities vingiai. Kažkuris iš jų ištraukia kruviną durklą iš tos praeities. Vienas iš jų kažkada nudūrė kitą. Tėvas su sūnumi žiūri vienas į kitą. Be žodžių abu bučiuoja kruvinus ašmenis.

Susitaikymas, taika, džiaugsmas, šviesa.

Visi džiaugiamės.

Kylame į Aukštąsias Dausas – ten daug draugų. Visi ploja, sveikina, džiaugiasi. Čia ir Mažvydas ir Valančius ir Gediminas ir Lizdeika ir daug kitų.

Algirdas prašo – perduok žmonėms, kad suvaržymus laisvė pakeitė ir kad aš myliu žmones, perduok tai jiems.

Romualdas prašo – pasakyk žmonėms, kad baimės atsisakiau ir myliu Jus, žmonės.

Vytautas prašo – buvo svarbu būti svarbiu, o dabar tiesiog myliu žmones – perduok jiems.

Visi aiškina, kad tautiškumas savaime reiškiasi, nėra reikalo dėl jo pergyventi ar bijoti, kad jis bus užspaustas. Tautiškumas skleidėsi ir skleisis kaip pavasarinis pumpuras. Tai yra amžina, džiugu, tobula.

Tiesiog užtenka būti dvasia.

Visi sako – perduok žmonėms – BŪKITE DVASIA. Ir tiek. Leiskite reikštis Jūsų gyvybingumui. Užmirškite baimes, nerimą, matematiką. BŪKITE DVASIA. Ir mylėkite, mylėkite, mylėkite...

Jau įvažiavau į Vokietiją – priešais matau lengvežę (lengvąjį automobilį) su vokiškais eilėskaičiais (numeriais), ant galinio skaidro (stiklo) didelėm raidėm užrašyta „JE SUIS DONBAS“.

Sapno pabaiga…

2015 04 10

Ant kalno mūrai joja lietuviai,

Jo-oja jo-oja lietuvaičiai,

Ne-eša ne-eša vainikaitį.

2008

Aš – Lietuva, aš – Lietuvos dvasia,

Kol aš gyva – gyva ir Lietuva.

Mane dar pavadinat kartais dievu Lietuva,

Tuomet jaučiuosi ypatingai Jūsų pagerbta.

Nors dėl garbės aš nieko nedarau,

Nes apie ją mažai teišmanau.

Man rūpi tautą iš gamtos dainų suliet,

Kad su kitom tautom galėtų darniai ji klestėt.

Štai garuojanti rasos daina,

Štai kukuojanti gegužė,

Štai žmogaus žvali mintis,

Štai ropojanti rupūžė...

Būna, ranką ant peties, padedu aš žmogui –

Rašo, kalba, gieda jis tai, ko užsinoriu...

Renkasi tauta aplink jį, jaučia mano jėgą,

Kol apgirtęs nuo valdžios, atneša jis bėdą.

Jau nebgirdi ką sakau, savo tik kartoja,

Mano, kad čia jis yra aukščiausioji dorovė.

Vardą mano mini jis – taip lyg jam tarnaučiau,

Nors žadėjo iš pradžių, kad aš būsiu svarbiausia.

Brangieji mano žmonės, akylai apsidairykit

Ir tais, kuriems tikrai rūpiu, tiktai pasitikėkit.

O tie, kur sieks savos naudos, užmiršdami bendrystę,

Bus pasmerkti ilgom kančiom – jie liks šaltoj vienystėj.

2023 08 22 Silbersee

Dėl Lielavos tapato [paso] kreipkitės tinklasiunčiu [elektroniniu paštu] lielavostapatas@gmail.com.

Dailininkas Daugvardas Noreikis

Paruošė Daugvardas Noreikis

Arklėnai 2025